Lietuvos krepšinio padangėje yra figūrų, kurių nuomonė visada svari, pagrįsta ilgamete patirtimi ir giliu žaidimo supratimu. Viena tokių asmenybių – Darius Maskoliūnas. Buvęs legendinis žaidėjas, Eurolygos čempionas ir ilgametis treneris, stovėjęs tiek prie klubinių komandų, tiek prie nacionalinės rinktinės vairo, šiandien situaciją vertina kiek iš kitos perspektyvos. Jo žvilgsnis į dabartinę Lietuvos rinktinės situaciją nėra tik sausa statistikos analizė; tai emocionali, tačiau kartu ir pragmatiška apžvalga žmogaus, kuris puikiai žino, ką reiškia milžiniškas spaudimas vilkint marškinėlius su užrašu „Lietuva“. Kalbėdamas apie artimiausius iššūkius ir rinktinės potencialą, strategas nevengia ir sunkių temų, atvirai prisimindamas laikotarpį, kuris jam asmeniškai kainavo daugiausiai nervų ir paliko giliausius randus.
Krepšinio ekspertai ir aistruoliai dažnai diskutuoja apie tai, ko trūksta, kad Lietuva vėl liptų ant aukščiausių pakylų. D. Maskoliūnas, vertindamas dabartinę kartą, pabrėžia ne tik talentą, kurio mūsų šaliai niekada netrūko, bet ir psichologinį pasirengimą bei gebėjimą aukotis dėl komandos. Jo įžvalgos atskleidžia, kad medalių sausra nėra tik atsitiktinumas ar sėkmės trūkumas – tai kompleksinė problema, reikalaujanti tiek sisteminių sprendimų, tiek sėkmingo atskirų žaidėjų įsiliejimo į bendrą mechanizmą.
Dabartinės rinktinės potencialas ir žaidimo evoliucija
Vertindamas šių dienų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės šansus didžiuosiuose turnyruose, Darius Maskoliūnas išlieka atsargus optimistas. Pasak jo, mes turime tai, ko pavydi daugelis Europos valstybių – elitinius aukštaūgius, dominuojančius stipriausioje pasaulio lygoje NBA. Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas yra jėga, su kuria privalo skaitytis bet kuris varžovas. Tačiau buvęs treneris akcentuoja, kad modernus krepšinis nenumaldomai keičiasi, toldamas nuo statiško žaidimo po krepšiu link greičio, tritaškių ir universalių gynėjų.
Svarbiausi aspektai, kuriuos išskiria specialistas, analizuodamas rinktinės galimybes:
- Gynėjų grandies svarba: Šiuolaikiniame krepšinyje pergalės dažnai kalamos perimetro žaidėjų rankomis. Maskoliūnas pabrėžia, kad norint sėkmės, būtina turėti ne tik kūrėjus, bet ir aštrius, vienas prieš vieną galinčius žaisti gynėjus, kurie atrištų rankas aukštaūgiams.
- Taktinis lankstumas: Gebėjimas keistis gynyboje ir žaisti nestandartiniais penketais tampa būtinybe. Rinktinė turi mokėti prisitaikyti prie varžovų, kurie žaidžia „mažuoju“ penketu, ir tuo pačiu išnaudoti savo jėgą po krepšiu.
- Psichologinis tvirtumas: Žaidžiant už Lietuvą, spaudimas yra milžiniškas. Treneris pastebi, kad kartais net talentingiausi žaidėjai „perdega“ nuo noro pasirodyti kuo geriau prieš savus sirgalius.
D. Maskoliūnas atkreipia dėmesį, kad rinktinės sėkmė priklauso ne tik nuo žvaigždžių. Svarbus vaidmuo tenka ir Eurolygoje bei Europos taurėje rungtyniaujantiems krepšininkams, kurie sudaro komandos stuburą atrankos languose ir dažnai atlieka „juodą darbą“ pagrindiniuose čempionatuose. Būtent šių žaidėjų patirtis ir gebėjimas susižaisti per trumpą laiką dažnai tampa lemiamu faktoriumi.
Skaudžiausias karjeros etapas: olimpinė svajonė, sudužusi Kaune
Nors D. Maskoliūno karjeroje netrūko įspūdingų pergalių, pokalbis neišvengiamai pasisuka link skaudžiausio momento, kurį jis pats įvardija kaip didžiausią profesinį nusivylimą. Tai – 2021 metų olimpinis atrankos turnyras Kaune, kai Lietuvos rinktinė, vadovaujama Maskoliūno, namų arenoje pralaimėjo Slovėnijai ir pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje nepateko į olimpines žaidynes.
Prisimindamas tas dienas, treneris neslepia emocijų. „Tai buvo ne šiaip pralaimėjimas, tai buvo smūgis tiesiai į širdį“, – pripažįsta jis. Tuo metu lūkesčiai buvo milžiniški: pilna „Žalgirio“ arena, geriausi šalies krepšininkai ir tikslas, kuris atrodė ranka pasiekiamas. Tačiau Luka Dončičiaus vedama Slovėnija tą vakarą buvo tiesiog nesustabdoma.
Kodėl tai buvo taip skaudu?
Šis etapas treneriui įsiminė dėl kelių priežasčių, kurios peržengia paprasto sportinio rezultato ribas:
- Atsakomybė prieš tautą: Lietuvoje krepšinis yra religija, o olimpiada – jos šventovė. Nutrūkusi serija, kai Lietuva dalyvavo visose žaidynėse nuo 1992 metų, buvo priimta kaip nacionalinė tragedija, o didžiausia kritikos banga teko būtent vyriausiajam treneriui.
- Pasirengimo sunkumai: Pandemijos laikotarpis, trumpos stovyklos ir sudėtinga žaidėjų rotacija kėlė daug iššūkių, kurie liko nematomi eiliniam sirgaliui, tačiau smarkiai apsunkino trenerių štabo darbą.
- Asmeninė kritika: Po nesėkmės D. Maskoliūnas susidūrė su didžiuliu viešosios erdvės spaudimu. Jis atvirauja, kad sunkiausia buvo ne skaityti komentarus, bet matyti, kaip tai veikia jo šeimą ir artimuosius.
Nepaisant skausmo, D. Maskoliūnas teigia, kad šis etapas jį užgrūdino kaip asmenybę. Tai buvo pamoka apie tai, kad sporte garantijų nėra, o viena bloga diena gali nubraukti mėnesius ar net metus įdėto darbo. Jis pabrėžia, kad prisiėmė visą atsakomybę ir pasitraukė iš posto, nes jautė, jog tai buvo garbingiausias žingsnis toje situacijoje.
Trenerio filosofija ir žvilgsnis į ateitį
Po darbo su rinktine D. Maskoliūnas toliau tęsė karjerą aukščiausiame lygyje, dirbdamas viename stipriausių Europos klubų – „Barcelona“. Darbas šalia Šarūno Jasikevičiaus leido jam dar geriau suprasti aukščiausio lygio krepšinio tendencijas. Strategas pastebi, kad krepšinis tampa vis labiau analitinis, paremtas duomenimis, tačiau žmogiškasis faktorius išlieka esminis.
„Gali turėti geriausią taktiką, nubraižyti tobulus derinius, bet jei nerasi ryšio su žaidėju, jei jis tavimi netikės – nieko nebus“, – sako D. Maskoliūnas. Jo manymu, šiuolaikinis treneris turi būti ne tik taktikas, bet ir psichologas, vadybininkas bei mentorius. Jaunoji karta yra kitokia – jiems reikia daugiau paaiškinimų, jie nori suprasti „kodėl“ daromas vienas ar kitas veiksmas, o ne tiesiog aklai vykdyti įsakymus.
Kalbėdamas apie Lietuvos krepšinio ateitį, D. Maskoliūnas mato daug šviesių spalvų. Auga perspektyvus jaunimas – Rokas Jokubaitis, Deividas Sirvydis, Ąžuolas Tubelis ir kiti, kurie jau dabar rodo solidžius rezultatus Europoje ir JAV. Svarbiausia, pasak jo, yra sukurti sistemą, kurioje šie talentai galėtų geriausiai atsiskleisti rinktinėje, nejaučiant kaustančios baimės suklysti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje skiltyje pateikiame atsakymus į dažniausiai krepšinio sirgalių užduodamus klausimus apie Darių Maskoliūną, jo karjerą ir požiūrį į rinktinę.
Koks didžiausias Dariaus Maskoliūno pasiekimas žaidėjo karjeroje?
Ryškiausias pasiekimas – 1999 metais su Kauno „Žalgiriu“ iškovotas Eurolygos čempionų titulas. Tai buvo istorinė pergalė Lietuvos klubiniam krepšiniui. Taip pat jis yra daugkartinis LKL čempionas ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.
Kodėl D. Maskoliūnas pasitraukė iš rinktinės vyr. trenerio pareigų?
Treneris pasitraukė po to, kai Lietuvos rinktinei nepavyko įveikti atrankos barjero į Tokijo olimpines žaidynes 2021 metais. Jis prisiėmė atsakomybę už neįgyvendintus tikslus, teigdamas, kad nepatekus į olimpiadą, trenerio pasitraukimas yra natūralus ir logiškas žingsnis.
Kaip D. Maskoliūnas vertina natūralizuotų žaidėjų idėją rinktinėje?
Nors oficialiai ir kategoriškai treneris retai pasisako šia tema viešai, iš jo pasisakymų galima suprasti, kad jis pirmenybę teikia lietuvių ugdymui. Tačiau jis supranta modernaus krepšinio realijas, kur daugelis šalių (Ispanija, Slovėnija ir kt.) sėkmingai naudoja šią praktiką. Visgi, pagrindinis akcentas turėtų būti dedamas į savų talentų, ypač įžaidėjų pozicijoje, auginimą.
Kokios pagrindinės Lietuvos rinktinės problemos anot trenerio?
Dažniausiai įvardijamos problemos yra stabilių, aukščiausio lygio gynėjų kūrėjų trūkumas bei gynyba prieš greitas, tolimais metimais besiremiančias komandas. Taip pat iššūkis yra suderinti dviejų dominuojančių centrų (Sabonio ir Valančiūno) žaidimą vienu metu.
Krepšinio bendruomenės lūkesčiai ir vienybės svarba
Diskusijos apie rinktinę, trenerių sprendimus ir žaidėjų pasirinkimus niekada netils – tai yra Lietuvos krepšinio kultūros dalis. Darius Maskoliūnas, perėjęs ugnį ir vandenį, puikiai supranta, kad kritika yra neišvengiama šio darbo palydovė. Tačiau jis kviečia sirgalius ne tik reikalauti pergalių, bet ir palaikyti komandą sunkiausiais momentais. Istorija rodo, kad didžiausios pergalės buvo pasiektos tada, kai komanda, treneriai ir sirgaliai buvo kaip vienas kumštis.
Žvelgiant į artėjančius čempionatus, akivaizdu viena – Lietuva turi visus resursus grįžti į elitą. Reikia tik tinkamo taktinio „klijų“ sluoksnio ir šiek tiek sėkmės, kurios pritrūko tą lemtingą vakarą Kaune. Maskoliūno patirtis, tiek skaudi, tiek triumfuojanti, yra vertinga pamoka visai krepšinio bendruomenei: pergalės neateina savaime, jos iškovojamos per kančią, analizę ir nenutrūkstamą darbą. Buvęs treneris tiki, kad nauji puslapiai Lietuvos krepšinio istorijoje bus rašomi aukso raidėmis, o skaudžios praeities pamokos taps tvirtu pamatu ateities triumfams.
