Kiekvienas, stebėjęs 2012 metų Londono olimpines žaidynes, prisimena tą emocijų sprogimą, kai jaunas, vos dvidešimties metų Lietuvos boksininkas Evaldas Petrauskas iškovojo bronzos medalį. Tuo metu tai atrodė kaip pasaka – vaikinas iš nedidelio miesto, pasižymintis neįtikėtinu kovingumu ir „geležiniu” kumščiu, parklupdė pasaulio elitą. Tačiau už žvilgančių medalių, gėlių ir oro uoste pasitinkančių minios šypsenų slėpėsi visai kitokia realybė. Sportininko kelias niekada nebūna klotas vien rožėmis, o Petrausko atveju, tai buvo kelias, grįstas alinamu darbu, nuolatiniu badavimu, traumomis ir psichologinėmis duobėmis, apie kurias viešai kalbėti išdrįstama tik baigus karjerą. Šiandien, žvelgdamas atgal, olimpinis prizininkas atvirai dalijasi tuo, kas vyko už uždarų sporto salės durų ir kas iš tikrųjų formavo jį ne tik kaip atletą, bet ir kaip asmenybę.
Olimpinė šlovė ir nematoma jos kaina
Londono olimpiada tapo Evaldo Petrausko karjeros viršūne, tačiau kelias iki jos buvo vienas sunkiausių etapų jo gyvenime. Pasiruošimas svarbiausiems karjeros startams reikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir visiško asmeninio gyvenimo atsisakymo. Tuo metu, kai jo bendraamžiai mėgavosi studentišku gyvenimu ar laisvalaikiu, Evaldas gyveno griežto režimo sąlygomis. Disciplina buvo geležinė: rytinės treniruotės, poilsis, vakarinės treniruotės ir nuolatinė mitybos kontrolė.
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria boksininkai, ir apie kurį Petrauskas kalba itin atvirai, yra svorio metimas. Kovojant lengvo svorio kategorijoje (iki 60 kg), kiekvienas gramas buvo gyvybiškai svarbus. Sportininkas pripažįsta, kad prieš pat varžybas tekdavo imtis drastiškų priemonių. Tai nebuvo tiesiog sveika mityba; tai buvo balansavimas ties organizmo galimybių riba. Dehidratacija, pirtys su specialiais kostiumais ir beveik visiškas maisto atsisakymas likus kelioms dienoms iki svėrimo procedūros tapdavo norma. Toks alinančio svorio metimo procesas palieka ilgalaikius pėdsakus – tiek fiziologinius, tiek psichologinius, kuomet maistas tampa ne malonumu, o priešu.
Psichologinė duobė po didžiųjų pergalių
Dažnai manoma, kad laimėjus olimpinį medalį, gyvenimas tampa tobulas. Tačiau E. Petrauskas atskleidžia, kad būtent po didžiausių triumfų dažnai ištinka emocinė tuštuma. Pasiekus tikslą, kurio siekei visą gyvenimą, staiga atsiranda klausimas: „O kas toliau?”. Euforijai atslūgus, grįžtama į kasdienybę, kuri gali pasirodyti pilka ir beprasmė.
Sportininkas neslepia, kad buvo momentų, kai motyvacija sportuoti buvo visiškai dingusi. Spaudimas iš aplinkos, lūkesčiai, kad jis privalo laimėti kiekvieną kovą, tapo sunkia našta. Kiekvienas pralaimėjimas po olimpiados buvo vertinamas per didinamąjį stiklą, o visuomenės ir žiniasklaidos kritika neretai būdavo negailestinga. Psichologinis atsparumas ringe yra viena, tačiau atsparumas viešam spaudimui ir vidiniams demonams – visai kas kita. Būtent šiais momentais, kai atrodė, jog visas pasaulis stebi ir laukia klaidos, Evaldui teko ieškoti naujų jėgų ne tik kūnui, bet ir dvasiai.
Fizinės traumos ir karjeros trapumas
Boksas yra kontaktinis sportas, todėl traumos čia – neišvengiama kasdienybė. Tačiau kai kurios traumos gali ne tik laikinai sustabdyti treniruotes, bet ir pakibti virš karjeros kaip Damoklo kardas. Evaldas Petrauskas per savo karjerą patyrė ne vieną rimtą sužalojimą. Nuo lūžusių rankų kaulų iki problemų su nugara – kiekviena trauma reikalavo ilgo ir skausmingo reabilitacijos proceso.
Sunkiausi momentai būdavo tada, kai reikėdavo lipti į ringą jaučiant skausmą. Profesionalaus sporto realybė tokia, kad dažnai negali sau leisti ilgo poilsio, nes prarasi reitingo taškus, finansavimą ar vietą rinktinėje. Petrauskas prisimena kovas, kuriose teko nugalėti ne tik varžovą, bet ir savo paties kūno siunčiamus skausmo signalus. Ši patirtis užgrūdino charakterį, tačiau kartu privertė suprasti, koks trapus yra atleto kūnas ir kaip greitai viskas gali baigtis.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susidūrė boksininkas:
- Ekstremalus svorio metimas: Nuolatinė kova su svarstyklėmis, siekiant tilpti į svorio kategoriją, dažnai alinančiais būdais.
- Finansinis nestabilumas: Mėgėjų boksas, net ir esant olimpiniu prizininku, ne visada garantuoja orų pragyvenimą, ypač patyrus traumą ar nepasiekus aukščiausių vietų kituose čempionatuose.
- Aukšti lūkesčiai: Nuolatinis visuomenės ir sporto funkcionierių spaudimas kartoti sėkmę.
- Traumų pasekmės: Ilgi reabilitacijos periodai ir baimė, kad kita trauma gali būti paskutinė.
Perėjimas į profesionalų boksą: viltys ir realybė
Baigęs karjerą mėgėjų (olimpiniame) bokse, Evaldas Petrauskas nusprendė išbandyti jėgas profesionalų ringe. Tai buvo natūralus žingsnis daugeliui tituluotų boksininkų, tačiau ir čia laukė saviti iššūkiai. Profesionalus boksas iš esmės skiriasi nuo mėgėjų – čia kitokios taisyklės, ilgesnė kovų trukmė, mažesnės pirštinės ir, svarbiausia, verslo elementas.
Lietuvoje profesionalus boksas vis dar yra besivystančioje stadijoje, todėl rasti tinkamą vadybą, rėmėjus ir organizuoti aukšto lygio kovas nėra paprasta. Petrauskas atvirauja, kad šis etapas pareikalavo daug kantrybės. Nors jo vardas buvo žinomas, tai negarantavo lengvų pergalių ar didelių honorarų. Teko iš naujo įrodinėti savo vertę, adaptuoti kovos stilių, kuris mėgėjų bokse rėmėsi greičiu ir taškų rinkimu, prie profesionalų bokso, kur labiau vertinamas smūgio stiprumas ir gebėjimas „spausti” varžovą visus raundus.
Trenerio darbas – nauja aistra ir atsakomybė
Baigęs aktyvią sportinę karjerą, Evaldas Petrauskas nedingo iš bokso pasaulio. Jis pasirinko trenerio kelią, siekdamas perduoti savo sukauptą patirtį jaunajai kartai. Šis sprendimas atvėrė naują gyvenimo etapą, kuriame jis jaučiasi ne mažiau reikalingas nei būdamas ringe.
Būdamas treneriu, Evaldas mato tuos pačius iššūkius, su kuriais susidūrė pats, tačiau dabar – iš kitos perspektyvos. Jis stengiasi ne tik išmokyti vaikus taisyklingai smūgiuoti, bet ir apsaugoti juos nuo klaidų, kurias darė pats. Jis akcentuoja, kad boksas – tai ne muštynės, o strateginis mąstymas, disciplina ir pagarba varžovui. Savo auklėtiniams jis atvirai pasakoja apie sunkiausius momentus, siekdamas ugdyti jų psichologinį tvirtumą ir paruošti ne tik pergalėms, bet ir neišvengiamiems pralaimėjimams.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kada ir kokį medalį olimpiadoje iškovojo Evaldas Petrauskas?
Evaldas Petrauskas iškovojo bronzos medalį 2012 metų Londono vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis kovojo svorio kategorijoje iki 60 kg ir tapo vienu jauniausių Lietuvos olimpinių prizininkų.
Kodėl E. Petrauskas nusprendė baigti profesionalo karjerą?
Sprendimą lėmė keletas veiksnių, tarp kurių – senos traumos, noras daugiau laiko skirti šeimai bei finansinio stabilumo paieškos, kurias sunkiau užtikrinti būnant tik aktyviu sportininku Lietuvoje. Taip pat jis jautė didelį pašaukimą trenerio darbui.
Kuo skiriasi Evaldo Petrausko kovos stilius?
E. Petrauskas pasižymėjo itin agresyviu, spaudžiančiu kovos stiliumi. Būdamas žemesnio ūgio nei dauguma jo varžovų, jis kompensuodavo tai staigiais suartėjimais, galinga smūgių serija į korpusą ir galvą bei nuolatiniu tempu, kurio daugelis oponentų neatlaikydavo.
Kokius dar svarbius titulus yra laimėjęs E. Petrauskas?
Be olimpinio bronzos medalio, Evaldas yra 2010 m. Jaunimo olimpinių žaidynių čempionas Singapūre, taip pat 2017 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas.
Ar Evaldas Petrauskas šiuo metu treniruoja vaikus?
Taip, šiuo metu Evaldas aktyviai dirba bokso treneriu. Jis veda treniruotes tiek vaikams, tiek suaugusiems, populiarindamas boksą ir ugdydamas naują čempionų kartą.
Įkvėpimas ateities kartoms per asmeninį pavyzdį
Evaldo Petrausko istorija nėra tik pasakojimas apie sportinius pasiekimus. Tai istorija apie žmogiškąjį atsparumą, gebėjimą atsitiesti po nesėkmių ir drąsą būti pažeidžiamam. Atvirai kalbėdamas apie svorio metimo kančias, psichologinį spaudimą ir finansinius sunkumus, jis griauna stereotipus, kad sportininkai yra nejautrūs „robotai”. Jo atvirumas suteikia neįkainojamą pamoką jauniems sportininkams: siekti aukštumų reikia ne tik fiziškai, bet ir emociškai pasiruošus.
Šiandieninėje visuomenėje, kurioje dažnai matome tik galutinį sėkmės rezultatą, tokie liudijimai yra būtini. Jie parodo, kad medalis turi dvi puses, ir kad tikroji pergalė dažnai slypi ne ant pjedestalo, o gebėjime nepasiduoti, kai niekas nemato. Evaldas Petrauskas savo pavyzdžiu rodo, kad net ir pakabinus pirštines ant vinies, kova nesibaigia – ji tiesiog persikelia į kitą lygmenį, kur pergalės matuojamos ne medaliais, o išugdytomis asmenybėmis ir perduota gyvenimiška išmintimi.
