Olimpinės žaidynės yra neabejotinai didžiausias ir labiausiai stebimas sporto renginys pasaulyje, sutraukiantis milijardus žiūrovų prie televizijos ekranų. Mes žavimės atletų fizine ištverme, jų atsidavimu ir dramatiškomis pergalėmis ar pralaimėjimais, kurie įrašomi į istoriją. Tačiau už spindinčių medalių, iškilmingų atidarymo ceremonijų ir rekordų slypi tūkstančiai neįtikėtinų, keistų ir kartais net absurdiškų istorijų, kurios dažnai lieka už kadro. Nuo senovės Graikijos tradicijų, kurios šiandien atrodytų šokiruojančios, iki keistų sporto šakų, kurios laimei (arba nelaimei) buvo panaikintos – olimpinė istorija yra spalvingesnė nei olimpinė vėliava. Šiame straipsnyje pasinersime į faktus, kurie privers jus visiškai kitaip pažvelgti į šią pasaulinę sporto šventę ir suteiks puikių temų pokalbiams su draugais.
Nuogybės ir alyvmedžio vainikai: kaip viskas prasidėjo
Šiuolaikiniai atletai dėvi aukštųjų technologijų aprangą, sukurtą taip, kad sumažintų oro pasipriešinimą ir pagerintų rezultatus, tačiau senovės Graikijoje požiūris buvo radikaliai kitoks. Žodis „gimnastika“ yra kilęs iš senovės graikų žodžio „gymnos“, reiškiančio „nuogas“. Būtent taip – visiškai nuogi – varžydavosi senovės olimpiečiai.
Yra keletas teorijų, kodėl buvo pasirinktas toks varžybų būdas. Viena iš jų teigia, kad tai buvo būdas pademonstruoti tobulą vyro kūno grožį ir fizinę formą, kuri buvo laikoma dievų dovana. Kita, labiau pragmatiška versija, pasakoja, jog tai buvo saugumo priemonė. Istorija byloja, kad po to, kai viena moteris, persirengusi vyru, bandė dalyvauti žaidynėse (arba stebėti jas iš arti, nes moterims tai buvo griežtai draudžiama), buvo įvesta nuogybės taisyklė, kad visi dalyviai be jokios abejonės būtų identifikuoti kaip vyrai.
Be to, nugalėtojai negaudavo jokių medalių. Aukščiausias apdovanojimas buvo alyvmedžio vainikas, nupintas iš šventojo medžio šakų Olimpijoje, ir didžiulė garbė. Grįžę į savo miestus-valstybes, nugalėtojai dažnai būdavo apdovanojami nemokamu maitinimu visą likusį gyvenimą, atleidimu nuo mokesčių ar net statulomis. Pirmasis žinomas olimpinis čempionas, vainikuotas 776 m. pr. m. e., buvo virėjas vardu Koroibas (Coroebus) iš Elidės, laimėjęs stadiono bėgimą (apie 192 metrus).
Aukso medaliai iš tikrųjų nėra auksiniai
Vienas didžiausių mitų, susijusių su šiuolaikinėmis olimpinėmis žaidynėmis, yra tikėjimas, kad aukso medaliai yra pagaminti iš gryno aukso. Iš tiesų, jei sportininkai gautų gryno aukso luitus, medalių kaina būtų astronominė, o Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) greitai bankrutuotų.
Paskutinį kartą gryno aukso medaliai buvo įteikti 1912 metų Stokholmo olimpinėse žaidynėse. Nuo to laiko „aukso“ medalis iš esmės yra sidabro medalis, padengtas plonu aukso sluoksniu. Šiuolaikiniai standartai reikalauja, kad:
- Medalio sudėtyje būtų ne mažiau kaip 92,5 proc. sidabro.
- Aukso danga turi sverti ne mažiau kaip 6 gramus.
- Bronzos medaliai dažniausiai gaminami iš vario ir cinko lydinio.
Tradicija, kai sportininkai nuotraukose kandžioja savo medalius, yra kilusi iš senovinio būdo patikrinti aukso grynumą. Auksas yra minkštas metalas, todėl įkandus jį, turėtų likti žymė (skirtingai nei įkandus piritą ar kitą pigų metalą). Šiandien tai daroma tik dėl fotografų prašymų, nors 2010 m. Vankuverio žiemos žaidynėse vokiečių rogutininkas Davidas Moelleris taip stipriai įkando savo medalį, kad nulaužė gabalėlį danties.
Keisčiausios sporto šakos, kurios buvo pamirštos
Olimpinių žaidynių programa nuolat kinta, tačiau pažvelgus į XX a. pradžios žaidynes, galima rasti rungčių, kurios šiandien atrodo kaip pokštas arba visiškas nesusipratimas. Štai keletas įdomiausių:
Virvės traukimas (1900–1920 m.)
Tai nebuvo tik vaikų stovyklos žaidimas. Virvės traukimas buvo rimta olimpinė rungtis, kurioje dominavo JAV ir Didžioji Britanija. Įdomu tai, kad vienoje olimpiadoje šalis galėjo turėti kelias komandas, todėl neretai visas prizininkų pakylas užimdavo vienos valstybės atstovai. Taisyklės buvo griežtos, o aistros virdavo ne ką mažesnės nei bokso ringe.
Gyvų karvelių šaudymas (1900 m.)
Tai buvo vienintelė olimpinė rungtis istorijoje, kurioje buvo žudomi gyvūnai. Paryžiaus žaidynėse dalyviai turėjo nušauti kuo daugiau į orą paleistų balandžių. Nugalėtojas nušovė 21 paukštį. Varžybų vieta atrodė kraupiai – pilna plunksnų ir kraujo, todėl ši „sporto šaka“ buvo nedelsiant panaikinta ir pakeista į molinių lėkštučių šaudymą.
Pistoletų dvikovos (1906 m.)
Nors tai skamba mirtinai pavojingai, dalyviai nešaudė vienas į kitą tikromis kulkomis. Jie šaudė į gipsines manekenes, vilkinčias apsiaustus, o taikinys buvo pažymėtas ant krūtinės. Visgi, pati idėja imituoti mirtiną dvikovą kaip sportą šiandien atrodo mažų mažiausiai keista.
Menas kaip olimpinė disciplina
Olimpinių žaidynių atkūrėjas baronas Pierre’as de Coubertinas tikėjo, kad tikrasis olimpietis turi lavinti ne tik kūną, bet ir protą. Jo vizija buvo sujungti sportą ir meną. Todėl nuo 1912 m. iki 1948 m. olimpinėse žaidynėse vyko ir meno konkursai.
Menininkai – architektai, skulptoriai, tapytojai, muzikantai ir rašytojai – varžėsi dėl aukso, sidabro ir bronzos medalių. Vienintelė sąlyga buvo ta, kad jų kūriniai turėjo būti įkvėpti sporto. Įdomus faktas: pats P. de Coubertinas, pasislėpęs po slapyvardžiu, 1912 m. laimėjo aukso medalį literatūros kategorijoje už savo „Odę sportui“. Vėliau meno varžybų buvo atsisakyta dėl problemų, susijusių su menininkų profesionalumu (olimpinės žaidynės ilgą laiką buvo skirtos tik mėgėjams), tačiau kultūrinė programa išliko neatsiejama žaidynių dalimi.
Olimpinė ugnis: tradicija su tamsia praeitimi
Olimpinės ugnies estafetė atrodo kaip viena seniausių ir gražiausių tradicijų, jungianti senovės Olimpiją su šiuolaikiniu miestu šeimininku. Daugelis mano, kad tai atkeliavo tiesiai iš antikos laikų. Tačiau tiesa yra daug niūresnė.
Nors ugnis Olimpijoje degdavo ir senovėje, pati deglo estafetė buvo sugalvota 1936 metų Berlyno olimpinėms žaidynėms. Šios idėjos autorius buvo Carlas Diemas, pagrindinis Berlyno žaidynių organizatorius, o nacių propagandos mašina, vadovaujama Josepho Goebbelso, ja pasinaudojo siekdama parodyti Trečiojo Reicho ryšį su senovės civilizacijomis ir pademonstruoti savo galią. Nepaisant šios tamsios kilmės, tradicija prigijo ir tapo pasaulinės vienybės simboliu.
Per dešimtmečius olimpinė ugnis keliavo neįtikėtinais būdais:
- 1976 m. ugnis buvo paversta elektroniniu signalu, persiųsta per palydovą iš Atėnų į Kanadą ir ten vėl įžiebta lazerio pagalba.
- 2000 m. deglas buvo panardintas po vandeniu prie Didžiojo barjerinio rifo.
- Ugnis netgi pabuvojo kosmose, nors atvirame kosmose degti negali (ten buvo išneštas neuždegtas deglas).
Kurioziškiausias maratonas istorijoje
1904 metų Sent Luiso olimpinės žaidynės pasižymėjo pačiu keisčiausiu maratono bėgimu istorijoje. Sąlygos buvo baisios: bėgikams teko įveikti trasą kepinant 32 laipsnių karščiui, dulkėtais keliais, kuriais važinėjo automobiliai, keldami dulkių debesis.
Štai kas vyko trasoje:
- Pirmasis finišo liniją kirto Fredas Lorzas. Tačiau paaiškėjo, kad nubėgęs 14 kilometrų jis pavargo, įlipo į savo vadybininko automobilį ir nuvažiavo dar 17 kilometrų. Kai automobilis sugedo, jis išlipo ir „nubėgo“ iki finišo. Jis buvo diskvalifikuotas.
- Tikrasis nugalėtojas Thomas Hicksas bėgimo metu buvo ant išsekimo ribos. Jo treneriai jį „gydė“ duodami strychnino (žiurkių nuodų, kurie mažomis dozėmis veikia kaip stimuliantas) ir brendžio mišinį. Finišą jis kirto beveik be sąmonės.
- Vienas dalyvis iš Kubos atvyko apsirengęs ilgomis kelnėmis ir avėdamas paprastus batus. Pakeliui jis sustojo sode paskanauti obuolių, kurie pasirodė esą sugedę. Jam teko prigulti ir nusnausti, kad praeitų pilvo skausmai, bet jis vis tiek finišavo ketvirtas.
- Bėgikus vijosi laukiniai šunys, dėl ko vienas afrikietis dalyvis nuklydo nuo trasos apie pusantro kilometro.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ką reiškia penki olimpiniai žiedai?
Olimpinius žiedus 1913 m. sukūrė Pierre’as de Coubertinas. Penki žiedai simbolizuoja penkis gyvenamus žemynus (Europa, Azija, Afrika, Okeanija ir Amerika), kurie susivienija per sportą. Spalvos (mėlyna, geltona, juoda, žalia, raudona) ir baltas fonas buvo parinkti todėl, kad bent viena iš šių spalvų tuo metu buvo kiekvienos pasaulio valstybės vėliavoje.
Kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus?
Šis ciklas vadinamas „olimpiada“. Tai duoklė senovės Graikijos tradicijai, kur žaidynės Olimpijoje vykdavo kas ketverius metus. Šis laiko tarpas senovėje buvo naudojamas netgi kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Ar moterys visada dalyvavo olimpinėse žaidynėse?
Ne. Pirmosiose 1896 m. žaidynėse moterims dalyvauti buvo draudžiama. Jos pirmą kartą pasirodė 1900 m. Paryžiuje (tenise ir golfe). Tik 2012 m. Londono olimpiadoje kiekviena dalyvaujanti šalis delegavo bent vieną moterį sportininkę, o boksas tapo paskutine sporto šaka, atvėrusia duris moterims.
Koks sportininkas yra laimėjęs daugiausiai medalių?
Amerikiečių plaukikas Michaelas Phelpsas yra absoliutus rekordininkas. Per savo karjerą jis iškovojo net 28 olimpinius medalius, iš kurių 23 yra aukso.
Olimpinių žaidynių evoliucija ir naujos sporto šakos
Olimpinės žaidynės nėra sustingęs istorijos paminklas – jos nuolat keičiasi, bandydamos išlikti aktualios jaunajai kartai. Tarptautinis olimpinis komitetas vis drąsiau įtraukia sporto šakas, kurios anksčiau buvo laikomos tik gatvės kultūros dalimi ar pramoga.
Pavyzdžiui, Tokijo olimpiadoje debiutavo riedlenčių sportas, banglenčių sportas ir laipiojimas uolomis. 2024 m. Paryžiuje žiūrovai išvydo dar vieną istorinį debiutą – breiką (breaking). Tai rodo, kad „tradicinio“ sporto sąvoka plečiasi. Diskusijos jau vyksta ir dėl elektroninio sporto (e-sporto) įtraukimo į olimpinę programą ateityje. Nors fizinio aktyvumo elementas čia kitoks, didžiulis populiarumas ir varžybinis elementas verčia TOK rimtai svarstyti šią galimybę. Tad labai tikėtina, kad po dešimties metų olimpiniai faktai bus dar keistesni ir įdomesni nei šiandien, o mūsų vaikai stebėsis, kad kadaise olimpiadoje nebuvo kompiuterinių žaidimų.
