Anglijos futbolas visame pasaulyje asocijuojasi su milžiniškais pinigais, geriausiais planetos žaidėjais ir spindinčiais „Premier“ lygos stadionais. Tačiau vos vienu laipteliu žemiau, o kartais net ir pačioje sistemos apačioje, verda visai kitoks gyvenimas – kupinas finansinės nevilties, skolų ir egzistencinių krizių. Pastaruoju metu sporto pasaulį sukrėtė žinia apie vieną seniausių ir garbingiausių Anglijos futbolo klubų, kuris dėl neatsakingo valdymo, milžiniškų skolų ir savininkų abejingumo atsidūrė ant prarajos krašto. Tai nėra tiesiog vieno verslo nesėkmė; tai istorija apie bendruomenės tragediją, kultūrinio paveldo naikinimą ir sistemines Anglijos futbolo ydas, kurios leidžia istoriniams klubams tiesiog išnykti iš žemėlapio.
Istorinio klubo nuopuolis: kaip viskas prasidėjo?
Kai kalbame apie klubus, atsidūrusius ties bankroto riba, dažniausiai omenyje turime tokius vardus kaip „Reading FC“. Tai vienas seniausių futbolo klubų pasaulyje, įkurtas dar 1871 metais, turintis turtingą istoriją ir ištikimą sirgalių bazę. Tačiau istorija ir tradicijos neapsaugo nuo finansinių realijų. Klubas, kuris dar visai neseniai varžėsi dėl vietos stipriausioje šalies lygoje, staiga tapo finansinio neatsakingumo simboliu.
Pagrindinė problemų priežastis dažniausiai slypi savininkų veiksmuose. Šiuolaikiniame futbole klubai dažnai tampa žaisliukais milijardierių rankose, kurie neturi jokio emocinio ryšio su vietos bendruomene. „Reading“ atveju, savininko Dai Yongge valdymas tapo vadovėliniu pavyzdžiu, kaip negalima valdyti sporto organizacijos. Nuolatiniai vėlavimai mokėti atlyginimus žaidėjams ir darbuotojams, nesumokėti mokesčiai valstybei (HMRC) ir visiškas komunikacijos su sirgaliais nebuvimas privedė klubą prie taškų atėmimo sankcijų ir grėsmės būti pašalintam iš lygos.
Pagrindiniai valdymo klaidų požymiai:
- Nerealistiškas biudžetas: Išlaidos žaidėjų algoms dažnai viršija klubo generuojamas pajamas daugiau nei 200 procentų.
- Trumparegiška strategija: Bandymas „nusipirkti“ sėkmę brangiais pirkiniais, tikintis greito patekimo į „Premier“ lygą, kuris dažniausiai nepavyksta.
- Turto išpardavimas: Stadionų ar treniruočių bazių pardavimas siekiant padengti trumpalaikes skolas, taip atimant iš klubo ilgalaikį turtą.
Finansinė praraja tarp lygų
Viena didžiausių sisteminių problemų Anglijos futbole yra milžiniškas atotrūkis tarp „Premier“ lygos ir žemesnių divizionų („Championship“, „League One“ ir „League Two“). Patekimas į „Premier“ lygą klubui garantuoja šimtus milijonų svarų pajamų iš televizijos transliacijų teisių. Tai sukuria lošimo namų atmosferą: klubų savininkai „Championship“ lygoje rizikuoja viskuo, investuodami pinigus, kurių neturi, vildamiesi laimėti „aukso puodą“.
Tačiau statistika negailestinga. Tik mažai daliai klubų pavyksta pakilti, o tie, kurie lieka už borto, lieka su nepakeliamais įsipareigojimais. Kai savininkas praranda susidomėjimą arba pinigus, klubas lieka be pajamų šaltinio, o skolos niekur nedingsta.
Parašiutinės išmokos: pagalba ar nuodas?
Siekiant sušvelninti kritimą, iš „Premier“ lygos iškritusiems klubams mokamos vadinamosios „parašiutinės išmokos“ (angl. parachute payments). Jos skirtos padėti klubams susitvarkyti su dideliais atlyginimais iškritus į žemesnę lygą. Tačiau kritikai teigia, kad tai iškraipo konkurenciją. Klubai su parašiutinėmis išmokomis turi nesąžiningą pranašumą prieš kitus „Championship“ klubus, pavyzdžiui, „Reading“ ar „Derby County“, kurie, bandydami neatsilikti, priversti skolintis ir rizikuoti bankrotu.
Sirgalių vaidmuo ir protesto akcijos
Kai klubas atsiduria ties išnykimo riba, vienintelė jėga, kuri realiai kovoja už jo išlikimą, yra sirgaliai. Anglijoje futbolo klubas yra daugiau nei įmonė – tai socialinis inkaras, vienijantis kartas. Matydami, kaip jų mylimas klubas naikinamas, fanai imasi drastiškų priemonių.
„Reading“ sirgalių grupė „Sell Before We Die“ (liet. Parduokite, kol dar nemirėme) organizavo masinius protestus. Tai apėmė rungtynių stabdymą į aikštę mėtant teniso kamuoliukus, eitynes gatvėmis ir nuolatinį spaudimą žiniasklaidoje. Tokios akcijos skirtos ne tik atkreipti dėmesį į konkretaus klubo problemas, bet ir parodyti Anglijos futbolo lygai (EFL), kad dabartinė savininkų patikros sistema neveikia.
Sirgalių bendruomenės dažnai buriasi į fondus (angl. Supporters’ Trusts), siekdamos perimti klubo valdymą arba bent jau turėti balso teisę sprendžiant kritinius klausimus. Istorija rodo, kad sirgalių valdomi klubai (pavyzdžiui, „AFC Wimbledon“ ar „Exeter City“) dažnai veikia tvariau, nors ir neturi tokių didelių finansinių išteklių.
Administravimas: paskutinis šansas ar pabaiga?
Kai klubas nebepajėgia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, dažniausiai pradedamas procesas, vadinamas administravimu. Tai teisinis statusas, kurio metu klubo valdymą perima nepriklausomi administratoriai, kurių tikslas – išgelbėti verslą nuo visiško likvidavimo.
Tačiau administravimas futbolo pasaulyje turi skaudžias pasekmes:
- Taškų atėmimas: Pagal EFL taisykles, klubui, patekusiam į administravimą, automatiškai atimama 12 taškų. Tai dažniausiai reiškia iškritimą į dar žemesnę lygą.
- Turto išpardavimas: Geriausi žaidėjai parduodami už mažesnę nei rinkos kainą, kad būtų galima padengti einamąsias išlaidas.
- Personalas: Neretai atleidžiama didelė dalis administracijos darbuotojų, kurie yra vietos bendruomenės nariai.
Nors administravimas skamba baisiai, tai dažnai yra geresnė išeitis nei likvidavimas. Likvidavimo atveju klubas nustoja egzistuoti – jis ištrinamas iš lygų sistemos, jo istorija baigiasi, o turtas parduodamas kreditoriams. Toks likimas ištiko „Bury FC“ ir „Macclesfield Town“, ir tai yra didžiausias bet kurio futbolo fano košmaras.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Šiame skyriuje atsakysime į dažniausiai kylančius klausimus apie Anglijos futbolo klubų finansines krizes ir teisines procedūras.
Klausimas: Kas yra „Fit and Proper Person Test“?
Atsakymas: Tai Anglijos futbolo lygos (EFL) ir „Premier“ lygos taikomas testas, skirtas patikrinti potencialius klubų savininkus ir direktorius. Jo tikslas – užtikrinti, kad klubų neįsigytų asmenys, turintys teistumą už sukčiavimą, anksčiau privedę klubus prie bankroto ar neturintys pakankamai lėšų. Visgi, kritikai teigia, kad šis testas yra per silpnas ir neužkerta kelio netinkamiems savininkams.
Klausimas: Kuo skiriasi administravimas nuo likvidavimo?
Atsakymas: Administravimas yra procesas, skirtas pabandyti išgelbėti įmonę (klubą). Paskiriami administratoriai bando rasti naują pirkėją ir restruktūrizuoti skolas. Tuo tarpu likvidavimas reiškia visišką įmonės uždarymą, turto išpardavimą ir egzistencijos pabaigą. Likvidavimas yra blogiausias įmanomas scenarijus.
Klausimas: Kodėl valstybė negali tiesiog padengti klubo skolų?
Atsakymas: Futbolo klubai Anglijoje yra privatūs verslo subjektai. Valstybės parama privačiam verslui yra griežtai ribojama, be to, tai būtų nesąžininga mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Tačiau vyriausybė gali kištis reguliavimo lygmeniu, kurdama griežtesnes taisykles savininkams.
Klausimas: Kas nutinka su stadionu, jei klubas bankrutuoja?
Atsakymas: Stadionas dažnai yra atskiras turtinis vienetas. Jei klubas bankrutuoja, stadionas gali būti parduotas nekilnojamojo turto vystytojams (pvz., butų statybai), nebent vietos savivaldybė ar sirgalių bendruomenė sugeba jį išpirkti ir apsaugoti kaip bendruomenės turtą.
Klausimas: Ar sirgaliai gali nusipirkti savo klubą?
Atsakymas: Taip, tai vadinama „fan-owned“ modeliu. Tačiau šiuolaikiniame futbole klubų kainos ir išlaikymo kaštai yra milžiniški, todėl sirgaliams dažnai sunku surinkti reikiamą sumą be turtingų investuotojų pagalbos, ypač aukštesnėse lygose.
Nepriklausomo reguliatoriaus poreikis ir ateities perspektyvos
Situacija su „Reading“, „Derby County“, „Wigan Athletic“ ir kitais klubais privertė Jungtinės Karalystės vyriausybę imtis veiksmų. Ilgą laiką futbolas Anglijoje tvarkėsi pats, tačiau akivaizdu, kad savireguliacija neveikia. „Premier“ lyga ir EFL dažnai nesugeba susitarti dėl teisingo pajamų paskirstymo, o savininkų patikros mechanizmai yra kiauri.
Šiuo metu aktyviai diskutuojama ir rengiami įstatymai dėl Nepriklausomo futbolo reguliatoriaus (angl. Independent Football Regulator) įsteigimo. Ši institucija turėtų įstatyminę galią ir būtų nepriklausoma nuo lygų vadovybės.
Ką galėtų pakeisti nepriklausomas reguliatorius?
Pirmiausia, reguliatorius turėtų teisę blokuoti klubų prisijungimą prie uždarų lygų (kaip nesėkmingas „Superlygos“ projektas). Antra, ir svarbiausia bankrutuojantiems klubams, jis įvestų daug griežtesnius finansinio tvarumo reikalavimus ir realią savininkų kontrolę. Tai reikštų, kad savininkai privalėtų įrodyti ne tik pinigų kilmę, bet ir turėti verslo planą, kuris negresia klubo egzistencijai.
Be to, reguliatorius galėtų priversti „Premier“ lygą dalintis didesne pajamų dalimi su žemesnėmis lygomis, taip mažinant tą mirtiną finansinę prarają, kuri verčia klubus rizikuoti viskuo. Nors didieji klubai priešinasi tokiam reguliavimui, teigdami, kad tai pakenks Anglijos futbolo patrauklumui ir investicijoms, mažesnių miestų bendruomenėms ir istoriniams klubams tai yra gyvybiškai svarbus šiaudas. Be sisteminių pokyčių legendinių klubų bankrotų istorijos tik dažnės, o futbolas praras savo, kaip liaudies žaidimo, sielą.
