Pastaraisiais metais geopolitinė situacija Rytų Europoje pasiekė seniai neregėtą įtampos lygį, o Baltijos šalių saugumo klausimai tapo ne tik regioninės, bet ir pasaulinės politikos centru. Latvijos politikas, buvęs vidaus reikalų ministras Maris Gulbis, niekada nevengė aštrių pasisakymų ir tiesmuko požiūrio į kaimyninės Rusijos keliamas rizikas. Jo naujausios įžvalgos apie didžiausią grėsmę Baltijos šalims sukėlė nemenką atgarsį tiek politiniuose sluoksniuose, tiek visuomenėje. Gulbis, remdamasis savo patirtimi jėgos struktūrose ir politikoje, ne tik įvardija karinio konflikto tikimybę, bet ir analizuoja gilesnius, dažnai nematomus hibridinio karo elementus, kurie, jo nuomone, yra lygiai tokie pat pavojingi kaip atvira karinė agresija. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime M. Gulbio įvardytas grėsmes, jų kontekstą ir tai, ką jos reiškia Lietuvai, Latvijai bei Estijai šiandieninėje saugumo architektūroje.
Kas yra Maris Gulbis ir kodėl jo nuomonė svarbi?
Norint suprasti išsakytų žodžių svorį, būtina atkreipti dėmesį į patį pranešėją. Maris Gulbis nėra eilinis politikos apžvalgininkas ar teoretikas. Tai figūra, turinti tiesioginės praktinės patirties vadovaujant valstybės saugumo struktūroms. Būdamas buvęs Latvijos vidaus reikalų ministras, jis puikiai išmano ne tik policijos ar sienos apsaugos tarnybų darbą, bet ir žvalgybos informacijos specifiką bei krizių valdymo mechanizmus.
Jo retorika dažnai būna radikalesnė nei veikiančių diplomatų, tačiau būtent tai leidžia jam įvardyti problemas, kurios diplomatinėje kalboje dažnai yra sušvelninamos. Gulbis ne kartą yra pabrėžęs, kad Rusijos imperinės ambicijos niekur nedingo ir kad Baltijos šalys yra tiesioginiame taikiklyje. Jo analizės dažnai remiasi prielaida, kad Vakarų Europa ne visada iki galo supranta Rytų kaimyno mąstymą, todėl Baltijos valstybių politikams tenka užduotis ne tik gintis, bet ir nuolat edukuoti partnerius Vakaruose.
Didžioji grėsmė: ne tik karinė invazija, bet ir izoliacija
Maris Gulbis, kalbėdamas apie didžiausią grėsmę, dažnai akcentuoja ne vieną konkretų veiksmą, o kompleksinį scenarijų. Viena iš pagrindinių jo įvardytų grėsmių yra strateginė Baltijos šalių izoliacija. Tai scenarijus, kurio metu Rusija, pasinaudodama tiek karinėmis priemonėmis, tiek politiniu šantažu, siektų atkirsti Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo likusios NATO ir Europos Sąjungos dalies.
Ši grėsmė susideda iš kelių esminių komponentų:
- Suvalkų koridoriaus blokada: Tai siauras sausumos ruožas tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris yra vienintelis sausumos kelias, jungiantis Baltijos šalis su NATO partneriais Europoje. Gulbis pabrėžia, kad konflikto atveju šio koridoriaus uždarymas būtų vienas pirmųjų agresoriaus tikslų.
- Energetinis šantažas: Nors Baltijos šalys padarė didžiulę pažangą siekdamos energetinės nepriklausomybės (pavyzdžiui, suskystintųjų gamtinių dujų terminalai), bendra elektros sistema vis dar yra pažeidžiama (BRELL žiedas). Grėsmė kyla dėl staigaus atjungimo ar infrastruktūros diversijų.
- Dezinformacijos atakos: Gulbis nuolat primena, kad fizinė izoliacija yra tik pusė darbo. Informacinė izoliacija ir visuomenės skaldymas yra paruošiamieji darbai prieš bet kokius kinetinius veiksmus.
Kaliningrado faktorius
Ypatingą dėmesį savo pasisakymuose Gulbis skiria Kaliningrado sričiai. Jis yra vienas iš tų politikų, kurie siūlė imtis griežtų priemonių reaguojant į Rusijos veiksmus, netgi užsimindamas apie galimybę Europai peržiūrėti tranzito taisykles ar patį Kaliningrado statusą. Anot jo, ši militarizuota zona Europos pašonėje yra nuolatinis nestabilumo šaltinis, veikiantis kaip „nepaskandinamas lėktuvnešis“, keliantis grėsmę visam Baltijos jūros regionui.
Vidinio saugumo iššūkiai ir „Penktoji kolona“
Viena iš jautriausių temų, kurią liečia buvęs ministras, yra vidinis valstybės saugumas. Maris Gulbis įspėja, kad didžiausia grėsmė gali slypėti ne tik už sienos, bet ir valstybės viduje. Jis atvirai kalba apie vadinamąją „penktąją koloną“ – asmenis ar grupes, kurie karo ar krizės atveju lojalumą rodytų ne savo valstybei, o agresoriui.
Ši grėsmė pasireiškia keliais lygmenimis:
- Politinis lygmuo: Kai kurie politikai ar visuomenės veikėjai gali sąmoningai ar nesąmoningai skleisti naratyvus, naudingus priešiškoms valstybėms, taip mažindami visuomenės pasitikėjimą savo vyriausybe ir kariuomene.
- Socialinis lygmuo: Socialinė atskirtis ir neintegruotos tautinės mažumos gali tapti lengvu taikiniu priešiškai propagandai. Gulbis pabrėžia, kad darbas su šiomis bendruomenėmis yra nacionalinio saugumo klausimas.
- Specialiosios tarnybos: Būdamas ekspertas, Gulbis supranta, kad žvalgybos agentai veikia nuolat. Diversinių grupių formavimas ir „miegančių agentų“ tinklai yra reali grėsmė, kuri aktyvuojama tik „X valandą“.
Pasak Gulbio, valstybė privalo turėti aiškius teisinius mechanizmus, kaip greitai ir efektyviai neutralizuoti vidaus grėsmes krizės akivaizdoje, nelaukiant, kol bus padaryta nepataisoma žala.
Hibridinio karo evoliucija
Analizuodamas grėsmes, Maris Gulbis pabrėžia, kad šiuolaikinis karas retai prasideda nuo tankų kolonų. Pirmiausia prasideda hibridinė agresija. Didžiausia grėsmė Baltijos šalims, pasak jo, yra „pilkosios zonos“ situacijos, kai agresija vykdoma neperžengiant 5-ojo NATO straipsnio aktyvavimo ribos.
Tai gali būti kibernetinės atakos prieš valstybines institucijas, bankus ar ligonines, siekiant sukelti chaosą. Taip pat – dirbtinai sukeltos migracijos krizės (kaip matėme pasienyje su Baltarusija), kurių tikslas yra išsekinti pasienio tarnybas ir sukelti politinį susiskaldymą ES viduje. Gulbis įspėja, kad šios atakos yra skirtos testuoti Baltijos šalių ir NATO vienybę bei reakcijos greitį. Jei reakcija bus lėta ar neryžtinga, tai gali paskatinti agresorių imtis konvencinių karinių veiksmų.
Vakarų ryžtas ir NATO vaidmuo
Nors Baltijos šalys yra NATO narės, Maris Gulbis dažnai kelia klausimą apie Vakarų partnerių psichologinį pasirengimą. Jo manymu, techninė karinė galia yra svarbi, tačiau politinė valia yra dar svarbesnė. Didžiausia grėsmė kyla tada, kai agresorius pamato Vakarų neryžtingumą.
Gulbis laikosi pozicijos, kad atgrasymas turi būti realus, o ne tik deklaratyvus. Tai reiškia nuolatinį NATO pajėgų didinimą regione, sunkiosios ginkluotės dislokavimą ir aiškią žinutę Maskvai, kad bet koks bandymas testuoti sienas sulauks momentinio ir triuškinančio atsako. Jis kritikuoja lėtą sprendimų priėmimą ir biurokratiją, kuri ekstremalios situacijos atveju gali kainuoti brangų laiką. Anot jo, Baltijos šalys turi būti pasiruošusios pirmąsias valandas ar net dienas gintis pačios, todėl investicijos į savo gynybinius pajėgumus yra gyvybiškai svarbios.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus, susijusius su Mario Gulbio pareiškimais ir regiono saugumu.
Ar Maris Gulbis prognozuoja neišvengiamą karą?
Ne, Gulbis nekalba apie karą kaip apie neišvengiamybę. Jis kalba apie grėsmių lygį ir būtinybę ruoštis blogiausiam scenarijui. Jo filosofija remiasi principu: „Nori taikos – ruoškis karui“. Tik stiprus pasirengimas gali atgrasyti agresorių.
Ką reiškia „Suvalkų koridorius“ saugumo kontekste?
Tai apie 100 kilometrų ilgio siena tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai vienintelė sausumos jungtis tarp Baltijos šalių ir kitų NATO valstybių. Karine prasme tai yra labiausiai pažeidžiama vieta, nes ją galima lengvai blokuoti iš Kaliningrado ir Baltarusijos pusių.
Kaip paprasti piliečiai turėtų reaguoti į tokius įspėjimus?
Svarbiausia nepanikuoti. Tokie pareiškimai skirti sprendimų priėmėjams ir visuomenės budrumui skatinti. Piliečiai turėtų domėtis civiline sauga, turėti pasirengimo planą šeimai ir kritiškai vertinti informaciją, kad nepakliūtų į dezinformacijos spąstus.
Kuo skiriasi hibridinis karas nuo konvencinio?
Konvencinis karas vyksta naudojant reguliariąją kariuomenę ir ginklus atvirame mūšyje. Hibridinis karas apima platų priemonių spektrą: kibernetines atakas, ekonominį spaudimą, propagandą, diversijas ir neramumų kurstymą, dažnai formaliai nepaskelbiant karo.
Pilietinis atsparumas ir visuomenės vaidmuo gynyboje
Apibendrinant Mario Gulbio ir kitų saugumo ekspertų įžvalgas, tampa akivaizdu, kad šiuolaikinėje geopolitinėje realybėje valstybės gynyba nebėra vien tik kariuomenės reikalas. Didžiausia grėsmė, kurią įvardija politikai, dažnai yra nukreipta į visuomenės valią priešintis. Jei visuomenė yra susiskaldžiusi, įbauginta ir netiki savo valstybės ateitimi, net ir moderniausia ginkluotė gali nepadėti.
Todėl vienas svarbiausių atsakymų į kylančias grėsmes yra pilietinis atsparumas. Tai apima gebėjimą atskirti tikras žinias nuo melagienų, pasirengimą veikti krizinėse situacijose ir bendrą pasitikėjimą valstybės institucijomis. Gulbio aštrūs pasisakymai veikia kaip šaltas dušas, primenantis, kad laisvė nėra duotybė. Ji reikalauja nuolatinio budrumo ir pastangų.
Lietuva, Latvija ir Estija, suprasdamos šias rizikas, pastaraisiais metais reikšmingai padidino finansavimą gynybai, grąžino arba sustiprino šauktinių kariuomenes ir investuoja į visuotinės gynybos koncepciją. Tai rodo, kad nors grėsmės yra didelės ir realios, regiono šalys nėra pasyvios stebėtojos – jos aktyviai formuoja savo saugumo aplinką, siekdamos, kad Mario Gulbio įvardyti juodžiausi scenarijai niekada netaptų realybe.
