Lietuvos sporto padangėje nedaug istorijų yra tiek įkvepiančios, kiek paplūdimio tinklininkės Monikos Paulikienės kelias į sporto olimpą. Kai kalbame apie profesionalų sportą, dažniausiai įsivaizduojame griežtą discipliną, nesibaigiančias treniruotes ir visišką atsidavimą tikslui. Tačiau Monika šią formulę papildė dar vienu, ne mažiau sudėtingu kintamuoju – motinyste. Jos patekimas į Paryžiaus olimpines žaidynes kartu su partnere Aine Raupelyte tapo ne tik istoriniu įvykiu Lietuvos paplūdimio tinkliniui, bet ir galingu pavyzdžiu visoms moterims, siekiančioms suderinti karjerą su šeima. Tai pasakojimas ne tik apie pergalę aikštelėje, bet ir apie pergalę prieš stereotipus, nuovargį ir nuolatines abejones, kurios lydi kiekvieną sportuojančią mamą.
Istorinis šuolis į Paryžiaus olimpines žaidynes
Patekimas į olimpines žaidynes paplūdimio tinklinyje yra vienas sudėtingiausių procesų visame sporto pasaulyje. Skirtingai nuo daugelio komandinių sporto šakų, kur atrankos vyksta konkrečiuose čempionatuose, paplūdimio tinklininkai privalo demonstruoti stabilumą ištisus metus. Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė turėjo dalyvauti daugybėje turnyrų visame pasaulyje – nuo Brazilijos iki Kinijos – kad surinktų reikiamą FIVB reitingo taškų kraitį.
Ši atrankos sistema yra negailestinga. Sportininkės negali sau leisti „blogų dienų” ar traumų, nes kiekvienas praleistas turnyras arba ankstyvas iškritimas iš jo gali kainuoti kelialapį. Monika atvirai pripažįsta, kad olimpinis ciklas buvo kupinas įtampos. Kiekvienos rungtynės buvo tarsi finalas. Tačiau būtent šis spaudimas ir atskleidė tikrąjį komandos charakterį. Paulikienės patirtis, sukaupta per daugybę metų tarptautinėje arenoje, ir Ainės Raupelytės jaunatviškas veržlumas bei fiziniai duomenys (ypač galingas blokas) sukūrė duetą, kuris tapo kietu riešutėliu net pasaulio elitui.
Svarbu paminėti, kad tai nėra pirmasis Monikos bandymas šturmuoti olimpines aukštumas, tačiau šis kartas – ypatingas. Tai brandaus, sąmoningo ir užsigrūdinusio atleto kelias. Pasiekusios olimpinį reitingo dvidešimtuką, lietuvės įrodė, kad maža šalis be paplūdimių, kuriuose galima treniruotis ištisus metus, gali konkuruoti su tokiomis paplūdimio tinklinio milžinėmis kaip JAV, Brazilija ar Australija.
Motinystės pertrauka ir sugrįžimas į aikštelę
Viena jautriausių ir daugiausiai diskusijų sukeliančių temų Monikos karjeroje yra jos sprendimas tapti mama pačiame karjeros įkarštyje ir vėlesnis sugrįžimas į didįjį sportą. Sporto pasaulyje vis dar gajus mitas, kad motinystė reiškia profesionalios karjeros pabaigą arba bent jau ženklų rezultatų suprastėjimą. Monika Paulikienė šį mitą sugriovė iš pamatų.
Sugrįžimas nebuvo lengvas. Kūnas po gimdymo pasikeičia, ir sportininkei tenka iš naujo „susipažinti” su savo fizinėmis galimybėmis. Reikia atstatyti raumenų tonusą, ištvermę ir, kas svarbiausia paplūdimio tinklinyje, sprogstamąją jėgą bei greitį. Monika ne kartą yra minėjusi, kad pirmieji mėnesiai treniruočių salėje ir ant smėlio pareikalavo milžiniškos valios. Tačiau motinystė jai suteikė ir papildomą psichologinį pranašumą.
Motinystė kaip motyvacija:
- Požiūrio keitimas: Pralaimėjimai aikštelėje nebėra pasaulio pabaiga, kai namuose laukia vaikas. Tai leidžia žaisti laisviau, su mažesne įtampa.
- Efektyvumas: Laikas tapo brangiausia valiuta. Treniruotėse nėra vietos tinginiavimui, kiekviena minutė išnaudojama maksimaliai, nes norisi kuo greičiau grįžti pas šeimą.
- Pavyzdys: Monika siekia parodyti savo vaikui, kad sunkiu darbu galima pasiekti svajones, ir tai tampa papildomu kuru varikliui.
Žinoma, užkulisiuose lieka nematomos ašaros ir nuovargis. Bemiegės naktys auginant mažylį ir sekinančios treniruotės ryte yra derinys, kurį suprasti gali tik tai patyrusios mamos. Tačiau Paulikienė demonstruoja, kad su tinkamu planavimu ir begaliniu noru, ribos egzistuoja tik mūsų galvose.
Logistiniai iššūkiai ir šeimos palaikymas
Profesionalaus paplūdimio tinklininko gyvenimas – tai nuolatinės kelionės. Lagaminai, oro uostai, viešbučiai ir skirtingos laiko juostos. Kaip į šį grafiką įterpti šeimą? Tai vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria Monika. Čia esminį vaidmenį atlieka jos vyras Simas Paulikas, taip pat gerai žinomas tinklinio pasaulio atstovas.
Supratingas partneris, kuris pats išmano sporto specifiką, yra neįkainojama vertybė. Kai Monika išvyksta į ilgas stovyklas ar turnyrus, visa buitis ir vaiko priežiūra gula ant vyro bei artimųjų pečių. Būna atvejų, kai šeima keliauja kartu, tačiau tai reikalauja papildomų finansinių išteklių ir sudėtingos logistikos.
Monika atvirai kalba apie ilgesį. Būti toli nuo vaiko, praleisti svarbius jo raidos momentus, gimtadienius ar šventes yra emocinė kaina, kurią moka profesionalūs atletai. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšį, o žinojimas, kad visa tai daroma dėl aukštesnio tikslo – olimpinės svajonės – padeda ištverti atsiskyrimo periodus. Be to, Paulikienė pabrėžia, kad be vyro palaikymo ir skatinimo, sugrįžimas į tokio aukšto lygio sportą būtų buvęs neįmanomas. Tai yra komandinis darbas ne tik aikštelėje su Aine, bet ir namuose.
Partnerystės dinamika: Monika ir Ainė
Paplūdimio tinklinis yra unikalus tuo, kad komandą sudaro tik du žmonės. Čia nėra keitimų, nėra trenerio aikštelėje, kuris galėtų paimti minutės pertraukėlę ir nubraižyti derinį. Viskas priklauso nuo dviejų žaidėjų tarpusavio ryšio. Monikos Paulikienės ir Ainės Raupelytės duetas susiformavo natūraliai, tačiau pareikalavo laiko „apsišlifavimui”.
Monika į komandą atsineša milžinišką patirtį, techninį arsenalą ir puikią gynybą. Ji yra tarsi komandos variklis, emocinis lyderis, kuris moka užvesti partnerę sunkiais momentais. Tuo tarpu Ainė Raupelytė pasižymi puikiais fiziniais duomenimis, aukštu ūgiu ir galingu žaidimu prie tinklo (bloku).
Sėkminga jų partnerystė remiasi keliais esminiais faktoriais:
- Komunikacija: Atviras kalbėjimas apie problemas ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Moterų sporte emocinis klimatas yra ypač svarbus.
- Pasitikėjimas: Žinojimas, kad partnerė padarys viską, kad išgelbėtų kamuolį. Monika pasitiki Ainės bloku, o Ainė – Monikos gynyba.
- Bendras tikslas: Abi sportininkės aiškiai žinojo, dėl ko aukoja savo asmeninį gyvenimą ir laisvalaikį. Olimpinės žaidynės buvo tas švyturys, kuris vedė jas į priekį per sunkiausias akimirkas.
Psichologinis pasiruošimas didžiajam startui
Fizinis pasiruošimas yra tik viena medalio pusė. Olimpinėse žaidynėse visi atletai yra fiziškai stiprūs, todėl laimi tie, kurių psichologija yra tvirčiausia. Monika Paulikienė per savo karjerą išmoko valdyti stresą. Ji pabrėžia, kad svarbu ne tik treniruoti kūną, bet ir protą.
Darbe su sporto psichologais mokomasi susikoncentruoti į esamą momentą – į konkretų tašką, o ne į rungtynių pabaigą ar rezultatą. Paplūdimio tinklinyje, kur vėjas, saulė ar lietus gali bet kada pakeisti žaidimo eigą, gebėjimas adaptuotis ir išlikti ramiam yra kritinis. Monika atvirauja, kad motinystė jai padėjo ir čia – ji išmoko kantrybės ir supratimo, kad ne viską gyvenime galima kontroliuoti, o tai padeda lengviau priimti klaidas aikštelėje ir greičiau jas pamiršti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau suprasti Monikos Paulikienės pasiekimų mastą ir paplūdimio tinklinio specifiką, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Kaip vyksta atranka į olimpines žaidynes paplūdimio tinklinyje?
Atranka yra ilgas procesas. Pagrindinis kelias – per FIVB olimpinį reitingą. Į žaidynes patenka 17 geriausių porų pagal reitingą (skaičiuojami 12 geriausių rezultatų per kvalifikacinį laikotarpį). Taip pat galima patekti laimėjus Pasaulio čempionatą arba per kontinentines taures.
Ar Monika Paulikienė yra profesionali sportininkė?
Taip, Monika yra profesionalė. Nors Lietuvoje paplūdimio tinklinis dar tik auga, ji gauna finansavimą iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, sporto federacijos bei rėmėjų, kas leidžia jai visą laiką skirti treniruotėms ir varžyboms.
Koks yra didžiausias iššūkis derinant motinystę ir sportą?
Didžiausi iššūkiai yra miego trūkumas, nuolatinis laiko planavimas ir emocinis krūvis būnant toli nuo vaiko ilgų kelionių metu. Taip pat fizinis kūno atstatymas po nėštumo reikalauja specifinių žinių ir kantrybės.
Kiek laiko Monika Paulikienė žaidžia poroje su Aine Raupelyte?
Ši pora susibūrė palyginti neseniai, pradėjusios olimpinį ciklą Paryžiaus žaidynėms (apie 2022 m. pabaigą – 2023 m. pradžią rimtam startui). Prieš tai Monika ilgą laiką žaidė su Ieva Dumbauskaite, su kuria taip pat pasiekė aukštų rezultatų jaunimo čempionatuose.
Kokią įtaką Monikos sėkmė daro Lietuvos tinkliniui?
Jos patekimas į olimpiadą yra didžiulis postūmis populiarinant šią sporto šaką. Tai pritraukia daugiau rėmėjų dėmesio, skatina infrastruktūros (uždarų aikštynų žiemai) plėtrą ir įkvepia jaunąją kartą rinktis tinklinį.
Įtaka ateities kartoms ir moterų sportui
Monikos Paulikienės istorija peržengia sporto ribas. Tai tampa socialiniu reiškiniu, parodančiu, kad moteris neturi rinktis tarp šeimos laimės ir profesinių aukštumų. Jos pavyzdys drąsina jaunas sportininkes nebijoti ateities ir parodo, kad karjera nesibaigia susilaukus vaikų. Priešingai – tai gali tapti nauju, dar brandesniu etapu.
Lietuvos kontekste, kur komandinių sporto šakų atstovai olimpinėse žaidynėse yra retas reiškinys (išskyrus krepšinį), paplūdimio tinklininkių sėkmė yra įrodymas, kad nuoseklus darbas, sistema ir asmeninis pasiaukojimas duoda vaisių. Nesvarbu, kaip baigsis pasirodymas Paryžiuje, Monika Paulikienė jau laimėjo savo svarbiausią kovą – ji įrodė, kad valia ir meilė tam, ką darai, nugali visas kliūtis. Jos kelias lieka ryškiu pėdsaku Lietuvos sporto istorijoje, primenančiu, kad „neįmanoma” yra tik žodis, o ne nuosprendis. Ši istorija neabejotinai taps įkvėpimu ne vienai būsimai čempionei, kuri šiandien dar tik ima tinklinio kamuolį į rankas.
