Krepšinio pasaulyje, ypač Lietuvoje, kur ši sporto šaka prilyginama antrajai religijai, įprasta manyti, kad profesionalūs žaidėjai negali gyventi be kamuolio. Dažniausiai matome buvusius krepšininkus tampančius treneriais, komentatoriais, agentais ar klubų vadovais. Atrodo, kad aistra žaidimui niekada neišblėsta, o parketo girgždesys lieka būtina gyvenimo garso takelio dalimi. Tačiau Mindaugas Timinskas, vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos krepšininkų, griauna šiuos stereotipus. Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės narys, Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkas ir Kauno „Žalgirio“ kapitonas, šiandien gyvena visiškai kitokį gyvenimą ir drąsiai taria žodžius, kurie daugeliui sirgalių gali pasirodyti netikėti: jis krepšinio visiškai nepasiilgsta.
Naujas gyvenimo etapas už Atlanto
Baigęs profesionalo karjerą, M. Timinskas pasirinko ne trenerio kostiumą Eurolygos arenoje, o ramų šeimyninį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiaurės Karolina tapo jo namais, kur jis atrado ramybę toli nuo didžiojo sporto šurmulio. Skirtingai nei daugelis jo kolegų, kurie po karjeros pabaigos susiduria su egzistencine tuštuma ar adrenalino trūkumu, Mindaugas perėjimą į „pensiją“ priėmė kaip natūralų ir lauktą procesą.
Gyvenimas JAV jam suteikė galimybę atsiriboti nuo nuolatinio visuomenės dėmesio, kuris Lietuvoje neišvengiamai lydi tokio kalibro žvaigždes. Čia jis gali būti tiesiog tėvas, vyras ir žmogus, o ne „tas krepšininkas iš televizoriaus“. Timinskas ne kartą yra minėjęs, kad būtent ši anonimiškumo laisvė ir galimybė planuoti savo laiką be griežto treniruočių grafiko yra tai, ką jis labiausiai vertina.
Kodėl krepšinio nostalgija neaplanko?
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų buvusiems sportininkams – ar netrūksta varžybų įtampos ir pergalių džiaugsmo? Mindaugo atsakymas yra stebėtinai pragmatiškas ir atviras. Jo teigimu, krepšinis buvo darbas, kurį jis atliko sąžiningai ir maksimaliai gerai, tačiau tai niekada nebuvo vienintelė jo gyvenimo prasmė.
Galima išskirti kelias pagrindines priežastis, kodėl buvęs puolėjas nejaučia sentimentų praeičiai:
- Fizinis išsekimas: Profesionalus sportas reikalauja milžiniškų fizinių aukų. Nuolatiniai skausmai, traumos, operacijos ir reabilitacijos yra nematoma medalių pusė. Baigus karjerą, kūnas pagaliau gavo progą pailsėti.
- Psichologinė įtampa: Aukščiausiame lygyje žaidžiantis krepšininkas nuolat jaučia spaudimą – iš trenerių, sirgalių, žiniasklaidos. Atsakomybė už rezultatą slegia pečius metų metus. Išsivadavimas iš šios būsenos dažnai atneša didžiulį palengvėjimą.
- Monotonija: Nors sirgaliams krepšinis atrodo kaip šventė, žaidėjams tai dažnai tampa rutina: viešbutis, lėktuvas, arena, treniruotė. M. Timinskas atvirauja, kad pavargo nuo nuolatinio keliavimo ir gyvenimo lagaminuose.
Dabartinė veikla ir ryšys su krepšiniu
Nors Mindaugas teigia nepasiilgstantis paties žaidimo proceso, tai nereiškia, kad jis visiškai nutraukė ryšius su sportu. Tačiau jo dabartinis santykis su krepšiniu yra visiškai kitoks – jis yra labiau edukacinis ir asmeninis, nei orientuotas į profesionalias aukštumas.
JAV jis yra įsitraukęs į individualų jaunimo treniravimą. Tai jam leidžia perduoti savo sukauptą milžinišką patirtį jaunajai kartai, tačiau be to beprotiško grafiko ir streso, kurį patiria vyriausieji komandų treneriai. Darbas su vaikais ir paaugliais jam teikia malonumą, nes čia svarbiausia yra technikos tobulinimas ir augimas, o ne žūtbūtinis rezultato siekimas kiekvienose rungtynėse.
Įdomu tai, kad Mindaugas nėra tas, kuris sėdi prie televizoriaus ir žiūri visas Eurolygos ar NBA rungtynes. Jis prisipažįsta, kad krepšinį stebi retai, dažniausiai tik tuomet, kai žaidžia Lietuvos rinktinė svarbiuose čempionatuose arba kai vyksta lemiamos kovos. Tai dar kartą patvirtina jo žodžius, kad krepšinis jam buvo etapas, o ne visas gyvenimas.
Karjeros viršūnės, kurios neužmirštamos
Nors Timinskas ir negyvena praeitimi, jo pasiekimai Lietuvos krepšinio istorijoje yra įrašyti aukso (ir bronzos) raidėmis. Verta prisiminti, kodėl jo nuomonė yra tokia svarbi ir kodėl sirgaliai jį vis dar prisimena su didele pagarba. Jo karjera buvo pavyzdys universalumo ir kovotojo charakterio.
Sidnėjaus olimpinė bronza
2000-ųjų metų Sidnėjaus olimpinės žaidynės buvo vienas ryškiausių momentų ne tik Mindaugui, bet ir visai Lietuvai. Tąkart rinktinė buvo per plauką nuo sensacijos pusfinalyje prieš JAV „Svajonių komandą“, o kovoje dėl trečiosios vietos įveikė Australiją. Timinskas toje rinktinėje buvo vienas iš kertinių žaidėjų, savo universaliu žaidimu tiek gynyboje, tiek puolime padėjęs komandai pasiekti podiumą.
Europos čempionato sidabras
Dar 1995 metais, būdamas jaunas žaidėjas, jis tapo Europos vicečempionu legendiniame finale Atėnuose. Nors tada jo vaidmuo nebuvo toks svarbus kaip vėliau, tai buvo pradžia kelio, kuris suformavo jį kaip elito lygio krepšininką.
Klubinė karjera
Timinskas sėkmingai rungtyniavo stipriausiose Europos lygose. Jo marškinėlių kolekcijoje – Kauno „Žalgiris“, Vitorijos „Tau Ceramica“ (dabar „Baskonia“), Valensijos „Pamesa“. Visur jis buvo vertinamas už tai, ką krepšinio ekspertai vadina „krepšinio IQ“. Jis nebuvo tas žaidėjas, kuris tik renka taškus; jis buvo tas, kuris „lipdo“ komandą, kovoja dėl kamuolių ir gali uždengti pavojingiausius varžovų lyderius.
Gyvenimo filosofija: rasti laimę paprastume
M. Timinsko istorija yra puikus pavyzdys, kad gyvenimas po profesionalaus sporto nesibaigia. Priešingai – jis gali tapti dar spalvingesnis ir kokybiškesnis. Buvęs krepšininkas vertina paprastus dalykus: laiką su šeima, galimybę mėgautis gamta, ramybę. Jis nesivaiko šlovės ir jam nereikia nuolatinių aplodismentų, kad jaustųsi pilnavertis.
Šis požiūris yra gana retas šių laikų pasaulyje, kur buvę atletai dažnai desperatiškai bando išlikti viešumoje. Timinskas savo pavyzdžiu rodo, kad branda ateina tuomet, kai sugebi paleisti praeitį ir mėgautis dabartimi. Jo atvirumas sakant „nepasiilgstu krepšinio“ nėra nepagarba sportui, tai – sąžiningumas prieš save.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai sirgaliams kylančius klausimus apie Mindaugo Timinsko gyvenimą po karjeros pabaigos.
-
Kur šiuo metu gyvena Mindaugas Timinskas?
Buvęs krepšininkas su šeima gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Karolinos valstijoje, kur baigė ir universitetą (Fairfield) bei turi stiprių asmeninių ryšių. -
Ar Timinskas visiškai pasitraukė iš krepšinio veiklos?
Profesionaliai – taip. Jis nedirba klubų treneriu ar vadybininku. Tačiau jis užsiima privačiu individualiu treniravimu, padėdamas jauniems žaidėjams tobulinti įgūdžius, bet tai daro savo malonumui ir be didelio streso. -
Koks buvo ryškiausias Mindaugo Timinsko karjeros pasiekimas?
Daugelis ekspertų ir paties žaidėjo gerbėjų išskiria 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalį. Taip pat labai vertinami jo metai Kauno „Žalgiryje“ bei 1995 m. Europos čempionato sidabras. -
Kodėl jis netapo profesionaliu treneriu?
M. Timinskas yra minėjęs, kad trenerio darbas reikalauja dar daugiau laiko, nervų ir atsidavimo nei žaidėjo karjera. Norėdamas skirti laiko šeimai ir ramesniam gyvenimui, jis sąmoningai atsisakė šio kelio. -
Ar jis stebi „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės rungtynes?
Nors nėra fanatiškas žiūrovas, Mindaugas stebi svarbiausius mačus ir palaiko savo šalies komandas, tačiau tai nediktuoja jo dienotvarkės.
Universalaus kario palikimas
Nors Mindaugas Timinskas šiandien yra toli nuo prožektorių šviesos ir atvirai deklaruoja nejaučiantis nostalgijos krepšiniui, jo pėdsakas Lietuvos sporto istorijoje išlieka ryškus. Jis buvo vienas tų žaidėjų, kurie jungė kartas – nuo pirmųjų nepriklausomybės pergalių iki modernaus Eurolygos krepšinio. Jo žaidimo stilius – protingas, pasiaukojantis ir universalus – tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių krepšininkų.
Paradoksalu, tačiau būtent jo gebėjimas ramiai uždaryti sporto salės duris ir atrasti pilnatvę kitose gyvenimo sferose daro jį dar įdomesne asmenybe. Tai priminimas visiems, kad kad ir kokia sėkminga būtų karjera, ji tėra viena gyvenimo dalis. Timinskas įrodė, kad čempionu galima būti ne tik aikštelėje, bet ir tiesiog būnant laimingu žmogumi kasdienybėje, be kamuolio rankose.
