Dažnai stovėdami priešais garsų paveikslą muziejuje ar vartydami meno albumus, mes žavimės galutiniu rezultatu – potėpiais, spalvų deriniais, kompozicija ar emociniu krūviu. Tačiau už kiekvieno šedevro slepiasi žmogus su savo baimėmis, aistromis, keistenybėmis ir, neretai, tamsiomis paslaptimis. Meno istorija yra ne tik stilių ir epochų kaita, bet ir dramatiškų, kartais net kriminalinių biografijų rinkinys. Nuo Renesanso genijų iki modernizmo ikonų – daugelio menininkų gyvenimai buvo tokie pat spalvingi, o kartais ir labiau šokiruojantys nei jų kūryba. Šiame straipsnyje pažvelgsime giliau į tai, kas dažnai lieka paraštėse: keisčiausius įpročius, tragiškus likimus ir mažai žinomus faktus, kurie privers jus į gerai žinomus kūrinius pažvelgti visiškai naujomis akimis.
Genijus ar beprotybė: plona linija tarp kūrybos ir ligos
Romantizuotas kenčiančio menininko įvaizdis yra vienas gajausių stereotipų kultūros istorijoje, tačiau jis atsirado ne be priežasties. Psichologai ir meno istorikai iki šiol ginčijasi, kiek psichikos sutrikimai turėjo įtakos didžiųjų kūrėjų darbams. Vincentas van Gogas yra klasikinis pavyzdys, tačiau jo istorija dažnai supaprastinama iki „nupjautos ausies“ incidento.
Iš tiesų, Van Gogo gyvenimas buvo nuolatinė kova ne tik su psichine liga (manoma, kad tai galėjo būti bipolinis sutrikimas arba epilepsija), bet ir su vienatve bei nepripažinimu. Mažai žinomas faktas: garsusis incidentas su ausimi galėjo įvykti ne dėl beprotybės priepuolio vienumoje, o po audringo ginčo su kitu garsiu tapytoju – Poliu Gogenu. Yra teorijų, teigiančių, kad būtent Gogenas, puikus fechtuotojas, ginčo metu sužeidė Van Gogą, o šis, norėdamas apsaugoti draugą nuo policijos, prisiėmė kaltę sau.
Kitas pavyzdys – Edvardas Munchas, garsiojo „Šauksmo“ autorius. Jo dienoraščiai atskleidžia, kad jis sąmoningai atsisakė gydymo, manydamas, kad jo kančia yra jo meno kuras. Jis rašė: „Mano baimė ir mano liga yra neatsiejama mano dalis. Be jų aš būčiau kaip laivas be vairo.“ Tai parodo, kad kai kurie menininkai savo traumas suvokė ne kaip kliūtį, o kaip būtiną instrumentą kūrybai.
Kriminalinė meno pusė: žudikai su teptuku
Mums įprasta menininkus laikyti jautriais, trapiais stebėtojais, tačiau istorijoje netrūksta atvejų, kai kūrėjai peržengdavo įstatymo ribas. Vienas ryškiausių ir brutaliausių pavyzdžių – baroko meistras Karavadžas (Caravaggio). Jo paveikslai garsėja dramatišku šviesos ir tamsos žaismu (chiaroscuro), tačiau jo paties gyvenimas buvo ne mažiau tamsus.
Karavadžas buvo liūdnai pagarsėjęs Romos gatvių peštukas. Policijos archyvuose gausu įrašų apie jo muštynes, nelegalų ginklo nešiojimą ir smurtinius išpuolius. Kulminacija įvyko 1606 metais, kai teniso mačo (tuometinio žaidimo pirmtako) metu kilusio ginčo įkarštyje jis nužudė Ranuccio Tomassoni. Manoma, kad ginčas kilo ne tik dėl žaidimo, bet ir dėl moters arba politinių nesutarimų. Po šio įvykio Karavadžas tapo bėgliu, o popiežius paskelbė nuosprendį, leidusį bet kam, atpažinusiam menininką, jį nužudyti ir atnešti jo galvą kaip įrodymą. Būtent todėl vėlyvuosiuose Karavadžo darbuose dažnai vaizduojamos nukirstos galvos – tai buvo jo paties baimės ir mirties nuojautos atspindys.
Klastotojai, tapę legendomis
Ne visi nusikaltimai buvo susiję su smurtu. Hanas van Megerenas (Han van Meegeren) yra vienas garsiausių XX a. meno klastotojų. Jis taip meistriškai padirbinėjo olandų meistro Vermerio darbus, kad sugebėjo apgauti ne tik meno ekspertus, bet ir nacistų lyderį Hermaną Geringą. Įdomu tai, kad po karo Van Megerenas buvo teisiamas už kolaboravimą su nacistais (nes pardavė jiems nacionalinį turtą). Kad išvengtų mirties bausmės, jis turėjo teisme prisipažinti, kad tai tebuvo klastotė, ir, stebint liudininkams, nutapyti dar vieną „Vermerį“, taip įrodydamas savo, kaip genialaus apgaviko, talentą.
Keistenybės ir ekscentriškumas: Salvadoras Dali
Jei reikėtų išrinkti menininką, kurio gyvenimas buvo didžiausias performansas, be konkurencijos laimėtų Salvadoras Dali. Siurrealizmo genijus suprato asmeninio prekės ženklo svarbą dar gerokai prieš atsirandant šiuolaikinei rinkodarai. Jo garsieji ūsai tebuvo aisbergo viršūnė.
- Gyvūnai: Dali mėgo šokiruoti viešumoje pasirodydamas su neįprastais gyvūnais. Yra žinoma, kad jis Paryžiaus metro vedžiojosi skruzdėdą, o į paskaitas kartais atvykdavo su ocelotu (laukinė katė).
- Pinigų troškimas: Siurrealistų grupės lyderis Andrė Bretonas jam sugalvojo pravardę „Avida Dollars“ (anagrama iš Salvador Dali), reiškiančią „trokštantis dolerių“. Dali nevengė komercijos – jis kūrė logotipus (pavyzdžiui, „Chupa Chups“), reklamavo šokoladą ir net bandė parduoti Yoko Ono paprastą žolės stiebą, teigdamas, kad tai jo ūsas.
- Miego technika: Norėdamas pasiekti hipnagoginę būseną (tarp miego ir būdravimo), Dali sėdėdavo fotelyje laikydamas rankoje sunkų raktą, o ant grindų padėdavo metalinę lėkštę. Kai jis užsnūsdavo, raktas iškrisdavo, atsitrenkdavo į lėkštę ir pažadindavo menininką. Būtent tą akimirką kilusius vaizdinius jis perkeldavo į drobes.
Renesanso milžinų konkurencija: Mikelandželas prieš Leonardą
Šiandien mes abu šiuos vardus tariame su vienoda pagarba, tačiau patys menininkai vienas kito negalėjo pakęsti. Jų رقiprieša Florencijoje buvo vieša paslaptis. Leonardas da Vinčis buvo elegantiškas, rafinuotas, visada pasitempęs ir apsuptas mokinių. Tuo tarpu Mikelandželas buvo vienišius, dažnai vaikščiojantis tomis pačiomis dulkėtomis drabužiais, kuriuos vilkėdavo dirbdamas su marmuru, ir garsėjo ūmiu būdu.
Vienas iš intriguojančių istorinių epizodų pasakoja, kaip Mikelandželas viešai pasišaipė iš Leonardo dėl jo nebaigto bronzinio žirgo statulos projekto. Leonardas, savo ruožtu, kritikavo Mikelandželo tapybos stilių, teigdamas, kad šis figūras vaizduoja pernelyg raumeningas, lyg „maišus, pilnus riešutų“. Ši konkurencija skatino juos siekti tobulumo, tačiau kartu atskleidžia, kad net didžiausi protai nebuvo apsaugoti nuo žmogiško pavydo ir tuštybės.
Moterys už kadro: mūzos ar aukos?
Meno istorijoje moterys ilgą laiką buvo matomos tik kaip įkvėpimo šaltiniai, tačiau jų biografijos dažnai slepia tragiškus pasiaukojimo ir išnaudojimo pasakojimus. Pablo Pikaso, vienas įtakingiausių XX a. menininkų, garsėjo itin sudėtingais santykiais su moterimis. Jo paties žodžiais tariant, moterys jam buvo „arba deivės, arba kilimėliai kojoms valytis“.
Daugelis Pikaso mūzų patyrė sunkius psichologinius išgyvenimus. Dora Maar, talentinga fotografė, kurios karjera buvo užgožta Pikaso šešėlio, po išsiskyrimo patyrė nervinį lūžį. Olga Chochlova, pirmoji jo žmona, mirė vieniša ir apleista. Šie faktai verčia iš naujo įvertinti Pikaso kūrybą, ypač tuos portretus, kuriuose moterys vaizduojamos iškreiptomis, suskaldytomis formomis – ar tai tik kubizmo stilistika, ar ir menininko dominuojančio, destruktyvaus požiūrio atspindys?
Kita vertus, turime tokius pavyzdžius kaip Frida Kalo, kuri savo skausmą ir sudėtingus santykius su Diegu Rivera pavertė savo stiprybe. Nors Rivera buvo neištikimas (netgi su Fridos seserimi), Frida nebuvo tik pasyvi auka. Jos biografija rodo, kad ji taip pat turėjo daugybę romanų (tarp jų ir su Levu Trockiu) bei kūrė meną, kuris brutaliai atvirai kalbėjo apie moters patirtis, persileidimus ir fizinį skausmą.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Meno pasaulis pilnas mitų ir pusiau tiesų. Štai atsakymai į keletą dažniausiai kylančių klausimų apie menininkų gyvenimus.
Ar tiesa, kad Vincentas van Gogas valgė geltonus dažus?
Yra liudijimų ir laiškų, rodančių, kad Van Gogas kartais bandydavo valgyti savo dažus, ypač būdamas sunkios psichinės būklės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad jis tai darė ne tik dėl sutrikimo, bet ir todėl, kad geltona spalva jam asocijavosi su laime, ir jis desperatiškai bandė „įsidėti laimę į vidų“. Visgi, dažai buvo toksiški (sudėtyje buvo švino), kas galėjo dar labiau pabloginti jo sveikatą.
Kodėl tiek daug menininkų mirė jauni arba skurde?
Nors mitas apie „badaujantį menininką“ yra populiarus, jis nėra visiškai universalus (Rubensas ar Ticianas buvo labai turtingi). Tačiau XIX–XX a. sandūroje daugelis avangardistų iš tiesų gyveno skurdžiai, nes jų menas buvo per daug radikalus to meto visuomenei. Ankstyvas mirtis dažnai lėmė tuometinė medicina (tuberkuliozė, sifilis) bei gyvenimo būdas (alkoholis, absentas, skurdas).
Ar Leonardas da Vinčis iš tikrųjų užšifravo kodus savo paveiksluose?
Nors Dano Browno knygos išpopuliarino „Da Vinčio kodo“ idėją, dauguma meno istorikų į tai žiūri skeptiškai. Tačiau tiesa ta, kad Leonardas mėgo simbolizmą ir į savo darbus įtraukdavo subtilių detalių. Pavyzdžiui, „Paskutinėje vakarienėje“ kompozicija yra griežtai matematiška ir teologinė, tačiau slaptų žemėlapių ar sąmokslo teorijų ten ieškoti neverta. Didžiausia jo paslaptis slypėjo jo užrašų knygelėse, kurias jis rašė veidrodiniu raštu.
Kuris garsus menininkas buvo sėkmingiausias verslininkas?
Endis Varholas (Andy Warhol) yra puikus pavyzdys. Jis atvirai teigė, kad „geras verslas yra geriausias menas“. Varholas savo studiją vadino „Fabriku“ ir meno kūrybą pavertė masine gamyba, kas jam atnešė milžiniškus turtus ir šlovę dar gyvam esant.
Kaip biografinis kontekstas keičia žiūrovo patirtį
Sužinojus apie asmenines menininkų dramas, ligas ar nusikaltimus, tampa neįmanoma žiūrėti į jų kūrybą taip, kaip anksčiau. Meno kūrinys nustoja būti tik estetiniu objektu ant sienos; jis tampa liudijimu, dienoraščiu ar net nusikaltimo vieta. Žinodami, kad Klodas Monė tapė savo garsiąsias vandens lelijas beveik apakęs, pradedame vertinti tą išplaukusį vaizdą ne tik kaip impresionistinį stilių, bet kaip fizinės kovos su senatve išraišką. Suvokdami Fridos Kalo fizinį skausmą, jos autoportretuose matome ne tik egzotiškus drabužius, bet ir nepalaužiamą dvasią.
Menininkų biografijos mums primena, kad kūrybiškumas nėra sterilus procesas. Jis dažnai gimsta iš chaoso, prieštaravimų ir netobulumo. Būtent šis žmogiškasis elementas, su visomis savo ydomis ir paslaptimis, ir daro meną tokį paveikų bei nemirtingą per šimtmečius.
