Ilgą laiką klimato kaitos diskusijos viešojoje erdvėje vyko pagal gana nuspėjamą scenarijų: mokslininkai įspėdavo apie laipsnišką temperatūros kilimą, politikai brėždavo tolimus tikslus iki 2050-ųjų metų, o visuomenė buvo pratinama prie minties, kad pokyčiai bus lėti ir linijiniai. Tačiau pastarųjų kelerių metų duomenys ir naujausi tyrimai, publikuoti prestižiniuose mokslo žurnaluose, privertė klimatologus iš esmės peržiūrėti savo prognozes. Situacija keičiasi nebe dešimtmečiais, o mėnesiais, ir mokslininkų bendruomenė vis garsiau kalba apie tai, kad klimato sistema elgiasi daug chaotiškiau, nei numatė patys pesimistiškiausi kompiuteriniai modeliai. Tai nebėra diskusija vien apie tai, kaip sumažinti CO2 emisijas; tai diskusija apie tai, kad mes įžengiame į visiškai nežinomą teritoriją, kurioje istoriniai klimato duomenys nebegali būti patikimas orientyras ateičiai.
Pagrindinė „bloga žinia“, kurią vis dažniau akcentuoja ekspertai, yra ta, kad Žemės klimato sistema gali būti daug jautresnė antropogeniniam poveikiui, nei manyta anksčiau. Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad egzistuoja tam tikras inercijos buferis, leidžiantis mums „išlyginti“ emisijų kreives be staigių pasekmių. Tačiau 2023-ieji ir 2024-ieji metai parodė anomalijas, kurios statistiškai neturėtų egzistuoti dabartiniuose modeliuose. Tai verčia mokslininkus kelti hipotezę, kad tam tikri natūralūs planetos aušinimo mechanizmai pradeda strigti arba, dar blogiau, virsta šildymo akseleratoriais.
Lūžio taškai ir domino efektas
Viena iš labiausiai nerimą keliančių naujų krypčių klimato moksle yra dėmesio perkėlimas nuo bendro atšilimo vidurkio prie vadinamųjų lūžio taškų (angl. tipping points). Tai kritinės ribos, kurias peržengus, pokyčiai tampa negrįžtami ir savaime save skatinantys, nepriklausomai nuo to, ar žmonija tą pačią dieną nustotų deginti iškastinį kurą.
Mokslininkai išskiria kelias pagrindines sistemas, kurios artėja prie šių pavojingų ribų:
- Amazonės miškų virtimas savana: Dėl sausrų ir kirtimų didžiausi pasaulio atogrąžų miškai praranda gebėjimą generuoti savo pačių lietų. Tyrimai rodo, kad Amazonė jau dabar tam tikrose dalyse išskiria daugiau anglies dvideginio nei jo sugeria, taip virsdama iš klimato sąjungininko į priešą.
- Amžinojo įšalo tirpsmas: Šiaurės pusrutulio įšale yra įkalinta dvigubai daugiau anglies nei šiuo metu yra atmosferoje. Tirpstant įšalui, išsiskiria ne tik CO2, bet ir metanas – dujos, kurios šiltnamio efektą skatina 80 kartų stipriau nei anglies dvideginis. Tai sukuria užburtą ratą: šiluma tirpdo ledą, išsiskiria dujos, kurios dar labiau didina šilumą.
- Vakarų Antarktidos ledo skydo nestabilumas: Naujausi duomenys rodo, kad Thwaites ledynas (dar vadinamas „Pasaulio pabaigos ledynu“) tirpsta iš apačios dėl šiltėjančių vandenynų srovių daug sparčiau, nei prognozuota. Jo griūtis gali pakelti pasaulinį vandens lygį metrais, o ne centimetrais.
Atlanto vandenyno srovių kolapsas: paradoksalus atšalimas
Bene didžiausia staigmena ir netikėta diskusijų kryptis yra susijusi su Atlanto meridionaline apverčiamąja cirkuliacija (AMOC), kurios dalis yra mums gerai žinoma Golfo srovė. Ši milžiniška „konvejerio juosta“ gabena šiltą vandenį iš atogrąžų į Šiaurės Atlantą, užtikrindama švelnų klimatą Vakarų ir Šiaurės Europoje.
Naujausi tyrimai, publikuoti žurnale „Nature“, rodo, kad ši sistema yra silpniausia per pastaruosius 1000 metų. Tirpstantis Grenlandijos ledynas į vandenyną lieja didžiulius kiekius gėlo vandens, kuris trikdo druskos ir temperatūros balansą, varantį šią srovę. Bloga žinia čia yra dvejopa: jei AMOC sustotų (o kai kurie modeliai rodo, kad tai gali įvykti dar šiame šimtmetyje), pasaulinė klimato sistema patirtų šoką.
Paradoksalu, bet globalinio atšilimo fone tai Europai reikštų drastišką atšalimą, žemės ūkio žlugimą ir audrų suintensyvėjimą, tuo tarpu pietinis pusrutulis kaistų dar greičiau. Tai visiškai keičia adaptacijos strategijas – vietoje pasiruošimo karščio bangoms, tam tikriems Europos regionams gali tekti ruoštis ekstremaliam šalčiui.
Vandenynų karščio „karštinė“ ir biologinė dykuma
Mokslininkai stebi ir kitą nerimą keliantį reiškinį, kuris iki šiol nebuvo pakankamai įvertintas – vandenynų gebėjimo sugerti šilumą ribas. Pasaulio vandenynai sugėrė apie 90 proc. perteklinės šilumos, kurią sukėlė šiltnamio efektas. Tačiau 2023 metais vandenynų paviršiaus temperatūra sumušė visus rekordus tokiu dideliu skirtumu, kad klimatologai sunkiai randa tam paaiškinimą.
Šis procesas turi keletą katastrofiškų pasekmių:
- Jūrų ekosistemų žūtis: Koraliniai rifai, kurie yra vandenynų bioįvairovės lopšiai, patiria masinį blukimą. Tai gresia maisto grandinių griūtimi, kuri tiesiogiai paveiks milijardus žmonių, priklausomų nuo jūros gėrybių.
- Uraganų kuras: Šiltesnis vanduo veikia kaip energijos šaltinis tropinėms audroms. Matome tendenciją, kad uraganai nebeformuojasi lėtai – jie per 24 valandas sustiprėja nuo menkos audros iki 5 kategorijos monstro, palikdami pakrančių gyventojams minimaliai laiko evakuacijai.
- Deguonies praradimas: Šiltesnis vanduo talpina mažiau deguonies, todėl formuojasi vadinamosios „mirties zonos“, kuriose negali išgyventi jokia gyvybė.
Aerozolių efektas: netyčinis eksperimentas
Dar viena diskusijų kryptis, kuri anksčiau buvo laikoma tik teorine, dabar tampa realybe. Tai susiję su taršos mažinimu laivybos sektoriuje. 2020 metais įsigaliojo nauji tarptautiniai reikalavimai, drastiškai sumažinę sieros kiekį laivų kure. Siera, nors ir kenksminga žmonių sveikatai (sukelia rūgštų lietų ir kvėpavimo takų ligas), atmosferoje veikė kaip veidrodis – aerozolių dalelės atspindėdavo saulės šviesą atgal į kosmosą.
Panaikinus šį „purviną skydą“, mes netyčia sukėlėme vadinamąjį nutraukimo šoką (angl. termination shock). Mokslininkai skaičiuoja, kad šis staigus oro kokybės pagerėjimas virš vandenynų galėjo prisidėti prie staigaus temperatūros šuolio, nes saulės energija dabar netrukdoma pasiekia vandenyno paviršių. Tai atskleidžia nepatogią tiesą: tikrasis atšilimo mastas buvo ilgai maskuojamas pramoninės taršos, ir dabar mes matome tikrąjį klimato sistemos veidą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kintant moksliniam diskursui, visuomenei kyla vis daugiau specifinių klausimų. Štai keletas svarbiausių atsakymų, remiantis naujausiais duomenimis.
Ar vis dar įmanoma sustabdyti atšilimą ties 1,5 °C riba?
Dauguma klimato mokslininkų privačiuose pokalbiuose ir vis dažniau viešai pripažįsta, kad 1,5 °C riba yra praktiškai prarasta. Dabartinė anglies dioksido koncentracija atmosferoje ir inercijos dėsniai rodo, kad šią ribą peržengsime jau artimiausią dešimtmetį. Dabar tikslas perorientuojamas į tai, kaip neleisti temperatūrai pakilti virš 2 °C ar daugiau, kur pasekmės tampa nevaldomos.
Kodėl žiemos vis dar būna šaltos, jei klimatas šyla?
Tai dažna klaida, painiojanti orus su klimatu. Atšilimas destabilizuoja poliarinį sūkurį (angl. polar vortex). Kai Arktyje tampa šilčiau, sūkurys susilpnėja ir „išsilieja“, leisdamas ekstremaliai šaltam orui trumpam prasiveržti į pietines platumas. Todėl paradoksaliai, bendras atšilimas gali lemti trumpalaikius, bet ekstremalius šalčio epizodus.
Ar medžių sodinimas gali mus išgelbėti?
Nors medžiai yra gyvybiškai svarbūs, vien sodinimu problemos neišspręsime. Pirma, jauni medžiai sugeria daug mažiau CO2 nei brandūs miškai. Antra, dėl dažnėjančių gaisrų ir sausrų miškai patys tampa anglies dvideginio šaltiniu jiems degant. Svarbiausia yra išsaugoti esamas ekosistemas ir drastiškai mažinti emisijas.
Kokia technologija gali padėti labiausiai?
Šiuo metu didelės viltys dedamos į tiesioginį anglies gaudymą iš oro (DAC) ir atsinaujinančios energetikos proveržius (pavyzdžiui, efektyvesnes baterijas). Tačiau technologijos kol kas nėra pajėgios pašalinti tokio kiekio CO2, kokį mes išmetame, todėl technologinis optimizmas neturėtų stabdyti politinių sprendimų mažinti vartojimą.
Regioninė specifika ir prisitaikymo strategijos Šiaurės Europoje
Atsižvelgiant į šias niūrias prognozes ir „blogas žinias“, diskusijos Lietuvoje ir visame Baltijos regione taip pat privalo keistis. Mes nebegalime kalbėti tik apie saulės elektrinių plėtrą kaip apie vienintelę priemonę. Būtina pereiti prie vadinamosios giliosios adaptacijos.
Vienas iš pagrindinių iššūkių Lietuvos regionui bus hidrologinis režimas. Prognozuojama, kad žiemos taps drėgnesnės, su mažiau sniego ir daugiau lietaus, kas didins potvynių riziką upių slėniuose. Tuo tarpu vasaros, tikėtina, taps ilgesnės ir sausesnės, su dažnomis tropinėmis naktimis ir karščio bangomis, kurios yra pavojingos senyvo amžiaus žmonėms bei žemės ūkiui.
Naujausios mokslinės įžvalgos diktuoja konkrečius veiksmus:
- Infrastruktūros atsparumas: Miestų planavimas turi keistis, atsisakant asfaltuotų paviršių, kurie didina „šilumos salos“ efektą, ir pereinant prie pralaidžių dangų bei žaliųjų stogų, galinčių sugerti liūčių vandenį.
- Žemės ūkio transformacija: Ūkininkams teks prisitaikyti prie naujų kenkėjų, kurie plinta iš pietų, ir investuoti į drėkinimo sistemas bei augalų veisles, atsparias sausroms. Tradicinės kultūros gali tapti nebeefektyvios.
- Energetinis saugumas: Didėjant ekstremalių orų reiškinių (audrų, škvalų) dažniui, elektros tinklų patikimumas tampa kritiniu nacionalinio saugumo klausimu. Decentralizuota gamyba tampa ne tik ekologiniu, bet ir išgyvenimo privalumu.
Apibendrinant naujausią mokslinį diskursą, aišku viena: stabilumo era baigėsi. Nors žinios iš mokslo pasaulio yra gąsdinančios, jos suteikia aiškumo. Pripažinus, kad klimato kaita yra ne linijinis procesas, o serija staigių ir sudėtingų lūžių, valstybės ir verslai gali tiksliau planuoti savo ateitį. Nebeužtenka būti „žaliems“; reikia būti atspariems, lankstiems ir pasiruošusiems scenarijams, kurie dar vakar atrodė kaip mokslinė fantastika.
