Lietuvos krepšinio padangėje vis dar tvyro slogios nuotaikos po pastarųjų metų nesėkmių, kurios kulminaciją pasiekė nepatekimu į olimpines žaidynes. Sirgaliai, ekspertai ir krepšinio funkcionieriai ieško atsakymų, kodėl šalis, save vadinanti krepšinio valstybe, vis dažniau lieka už didžiųjų turnyrų borto. Nors paprasčiausia ir dažniausiai pasitaikanti reakcija yra piršto nukreipimas į vyriausiąjį trenerį, krepšinio legenda ir patyręs strategas Rimas Kurtinaitis siūlo pažvelgti giliau. Jo griežti, bet teisingi pasisakymai atveria nepatogią tiesą: problemos yra sisteminės, o ne lokalios, ir vieno žmogaus pakeitimas prie rinktinės vairo stebuklingai neišspręs dešimtmečius besikaupusių bėdų.
Treneris – patogiausias atpirkimo ožys
Rimas Kurtinaitis, pats per savo karjerą matęs ir šilto, ir šalto, pabrėžia vieną esminį niuansą: trenerio atleidimas dažniausiai yra lengviausia, bet rečiausiai veiksminga priemonė trumpuoju laikotarpiu. Pasak jo, visuomenė ir federacija yra linkusios visas nuodėmes sukarti ant stratego pečių, pamirštant, kad aikštelėje žaidžia krepšininkai.
Kurtinaitis akcentuoja, kad treneris gali nubraižyti tobulą derinį, paruošti geriausią gynybinę schemą ar motyvacinę kalbą, tačiau jei žaidėjas laisvas nepataiko iš po krepšio arba praranda kamuolį lygioje vietoje, strategija tampa bevertė. Jo teigimu, atsakomybės vengimas tapo modernaus krepšininko liga. Kai rinktinė pralaimi, visi žvilgsniai krypsta į štabą, tačiau kai laimi – laurai tenka žaidėjams. Šis disbalansas trukdo objektyviai įvertinti situaciją.
Pagrindiniai aspektai, kuriuos išskiria ekspertas:
- Taktika vs. Išpildymas: Treneris atsako už planą, žaidėjai – už jo įgyvendinimą.
- Psichologinis pasiruošimas: Ar žaidėjai atvyksta į rinktinę pasiruošę „mirti” už kiekvieną kamuolį?
- Autoritetas: Ar šiuolaikinės žvaigždės vis dar klauso trenerių taip, kaip tai buvo daroma anksčiau?
Individualaus meistriškumo stoka ir „robotų” gamyba
Viena skaudžiausių temų, kurią palietė Rimas Kurtinaitis, yra Lietuvos krepšinio mokyklų darbo rezultatai. Ilgus metus didžiavomės savo komandiniu krepšiniu, tačiau modernus krepšinis pasuko individualaus meistriškumo ir atletizmo kryptimi. Kurtinaitis pastebi, kad Lietuva nustojo gaminti kūrėjus – žaidėjus, galinčius „vienas prieš vieną” situacijose nulemti rungtynių baigtį.
Mes vis dar ruošiame puikius „sistemos žaidėjus”, kurie moka statyti užtvaras, laiku atiduoti perdavimą ir judėti be kamuolio. Tačiau kritiniais momentais, kai varžovų gynyba uždaro derinius, reikia improvizacijos ir individualaus talento. Čia, pasak legendinio snaiperio, mes smarkiai atsiliekame ne tik nuo JAV ar Kanados, bet ir nuo daugelio Europos vidutiniokų.
Problema slypi vaikų krepšinyje, kur per anksti pradedama reikalauti komandinės taktikos pergalių sąskaita, aukojant individualių įgūdžių (driblingo, metimo technikos, nestandartinių sprendimų) lavinimą. Rezultatas – užaugusi karta krepšininkų, kurie bijo imtis iniciatyvos ir laukia nurodymų iš suolelio.
Ar mūsų žvaigždės tikrai yra žvaigždės?
R. Kurtinaitis nebijo užduoti nepatogių klausimų apie realų mūsų rinktinės lyderių statusą. Nors turime žaidėjų NBA ir Eurolygoje, specialistas ragina nusiimti rožinius akinius. Buvimas NBA komandos rotacijoje ar net starto penkete ne visada reiškia, kad žaidėjas gali būti dominuojantis FIBA krepšinyje, kur taisyklės, aikštelės dydis ir žaidimo intensyvumas skiriasi.
Dažnai tikimės, kad vienas ar du žaidėjai ištemps visą komandą, tačiau krepšinis yra penkių žmonių žaidimas. Jei varžovai sugeba neutralizuoti lyderius (pavyzdžiui, Domantą Sabonį), ar turime planą B? Kurtinaitis pastebi, kad trūksta „žudiko instinkto” – savybės, kurią turėjo ankstesnės kartos (Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, vėliau Šarūnas Jasikevičius). Dabartinė karta yra techniška, atletiška, bet dažnai pritrūksta sportinio pykčio ir lyderystės rūbinėje.
Gynėjų grandies krizė
Ypatingą dėmesį ekspertas skiria įžaidėjų ir atakuojančių gynėjų grandžiai. Moderniame krepšinyje žaidimą diktuoja gynėjai. Lietuva istoriškai garsėjo snaiperiais ir protingais įžaidėjais, tačiau pastaruoju metu jaučiamas didžiulis stygius žaidėjų, galinčių stabiliai pataikyti iš toli po driblingo arba drąsiai veržtis į baudos aikštelę ir provokuoti pražangas.
Kurtinaitis, būdamas vienas geriausių visų laikų snaiperių, kritikuoja metimo techniką ir stabilumą. „Laisvas metimas privalo būti pataikytas,” – tai aksioma, kuri pastaruosiuose turnyruose Lietuvos rinktinei tapo neįveikiama užduotimi. Kai gynėjai nekelia grėsmės iš perimetro, varžovai gali susispausti baudos aikštelėje, taip neutralizuodami mūsų aukštaūgių pranašumą.
Lietuvos krepšinio federacijos atsakomybė
Nors žaidėjai ir treneriai yra matomiausi figūros, Rimas Kurtinaitis netyli ir apie Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) atsakomybę. Pasak jo, „žuvis pūva nuo galvos”. Tai nereiškia tik prezidento ar generalinio sekretoriaus personalijų, bet pačią strategiją.
Strateginės klaidos, kurias mini ekspertai:
- Trenerių skyrimo procesas: Dažna trenerių kaita ir neaiškūs atrankos kriterijai neleidžia sukurti tęstinumo. Rinktinei reikia ilgalaikės vizijos, o ne gaisrų gesinimo prieš kiekvieną čempionatą.
- Jaunimo sistemos stagnacija: LKF turėtų labiau rūpintis metodika sporto mokyklose. Ar mes ugdome tai, ko reikia šiuolaikiniam krepšiniui, ar tai, kas veikė prieš 20 metų?
- Ryšys su žaidėjais: Komunikacija su geriausiais šalies krepšininkais turi būti nuolatinė. Vasaros planai turi būti derinami iš anksto, kad nebūtų „netikėtų” atsisakymų padėti rinktinei.
Kurtinaitis pabrėžia, kad federacija turi būti ne tik kelionių organizatorius, bet ir krepšinio politikos formuotojas. Jei matome, kad trūksta įžaidėjų, turi būti kuriamos specialios programos, stovyklos, kviečiami užsienio specialistai šiai spragai užpildyti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje dalyje pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie Rimo Kurtinaičio išsakytą kritiką ir bendrą situaciją Lietuvos rinktinėje.
Ką konkrečiai Rimas Kurtinaitis laiko didžiausia problema?
Rimas Kurtinaitis didžiausia problema laiko atsakomybės perkėlimą tik ant trenerių pečių ir sistemines žaidėjų rengimo spragas. Jis akcentuoja individualaus meistriškumo trūkumą, psichologinį nepasirengimą ir lyderystės stoką tarp žaidėjų, o ne tik taktines trenerių klaidas.
Ar Kurtinaitis siūlo keisti visą trenerių štabą?
Ne, jis kaip tik pasisako už stabilumą ir trenerio autoriteto stiprinimą. Jo nuomone, nuolatinis trenerių keitimas yra ydingas ratas. Svarbiau yra suteikti treneriui laiko ir įrankių dirbti, o taip pat reikalauti didesnės atsakomybės iš pačių krepšininkų už jų pasirodymą aikštelėje.
Kodėl minima, kad Lietuvai trūksta gynėjų?
Modernus krepšinis remiasi greičiu, tritaškiais ir aštriais prasiveržimais. Lietuva pastaraisiais metais stokoja elitinio lygio įžaidėjų, galinčių kurti žaidimą sau ir kitiems, bei stabiliai atakuoti krepšį. Kurtinaitis pastebi, kad mūsų gynėjai dažnai yra per lėti arba neturi pakankamai techninių įgūdžių lygintis su geriausiomis pasaulio rinktinėmis.
Kaip LKF gali pakeisti situaciją?
LKF gali inicijuoti pokyčius vaikų ir jaunimo rengimo metodikoje, akcentuojant individualų meistriškumą. Taip pat svarbu užtikrinti sklandžią komunikaciją su geriausiais žaidėjais ir sukurti ilgalaikę rinktinės strategiją, kuri nepriklausytų nuo vieno čempionato rezultatų.
Būtini pokyčiai ir ateities vizija
Žvelgiant į priekį, akivaizdu, kad Rimo Kurtinaičio žodžiai neturėtų būti priimti kaip paprasta kritika, o kaip signalas veikti. Lietuvos krepšiniui reikalinga „inventorizacija”. Tai reiškia sąžiningą pripažinimą, kad šiuo metu nesame pasaulio elitas, ir sugrįžimas į viršūnę pareikalaus sunkaus, juodo darbo, pradedant nuo vaikų krepšinio salių.
Būtina keisti požiūrį į jaunųjų talentų ugdymą. Pergalės moksleivių lygose neturi būti svarbesnės už individualų žaidėjo tobulėjimą. Reikia skatinti kūrybiškumą, drąsą klysti ir norą dominuoti, o ne tik prisitaikyti prie sistemos. Trenerių kvalifikacijos kėlimas taip pat yra kritiškai svarbus – mūsų specialistai turi mokytis iš geriausių pasaulio pavyzdžių, stebėti tendencijas ir jas pritaikyti Lietuvoje.
Galiausiai, rinktinės kultūra turi būti puoselėjama. Atstovavimas šaliai turi būti garbė, o ne prievolė ar verslo planas. Sirgaliai gali atleisti pralaimėjimus, jei mato, kad komanda kovojo iki paskutinio kraujo lašo. Kaip sako Kurtinaitis, meistriškumo gali pritrūkti, bet noro ir atsidavimo – niekada. Tik sujungus modernią žaidėjų rengimo metodiką, kompetentingą vadybą ir geležinį charakterį, Lietuva gali tikėtis vėl išgirsti pergalingą himną didžiausiose krepšinio arenose.
