Kiekvieno profesionalaus sportininko gyvenime ateina akimirka, kuri neretai vadinama „mažąja mirtimi“. Tai momentas, kai tenka nusirišti sportbačius, padėkoti sirgaliams ir užverti sporto salės duris žinant, kad kaip žaidėjas ten daugiau nebegrįši. Renaldas Seibutis, ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gynėjas, vienas kovingiausių ir labiausiai sirgalių mylimų krepšininkų, šį etapą išgyveno gana tyliai, be pompastikos ir garsių atsisveikinimo rungtynių. Tačiau už šios tylos slypėjo sudėtingi sprendimai, ilga reabilitacija ir galiausiai – naujo gyvenimo etapo pradžia gimtojoje Palangoje. Šiandien Renaldas atvirai dalijasi mintimis apie tai, kaip atrodo jo kasdienybė be profesionalaus sporto režimo, su kokiais iššūkiais teko susidurti perimant vadovo vaidmenį ir ką reiškia iš naujo atrasti save už aikštelės ribų.
Lemtingas sprendimas ir nugaros traumos šešėlis
Daugelis krepšinio gerbėjų prisimena Renaldą Seibutį kaip geležinės valios žaidėją, kuris niekada nestokojo energijos. Tačiau paskutiniai jo karjeros metai Ispanijoje, Saragosos „Casademont“ klube, buvo paženklinti nuolatiniais skausmais. Nugaros išvarža – diagnozė, kurią išgirsta daugelis aukšto lygio sportininkų, tačiau Renaldo atveju ji tapo karjerą stabdančiu veiksniu. Nors noro žaisti buvo likę daug, kūnas siuntė aiškius signalus, kurių ignoruoti buvo nebegalima.
Sprendimas baigti karjerą nebuvo priimtas per vieną naktį. Tai buvo ilgas, beveik dvejus metus trukęs procesas, kurio metu buvo bandoma gydytis, atlikti reabilitacijas ir grįžti į aikštelę. Seibutis pripažįsta, kad psichologiškai tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių. Sportininkui, kuris visą gyvenimą buvo pratęs prie fizinio krūvio ir varžybų adrenalino, staiga sustoti ir susitaikyti su tuo, kad galbūt „tai jau pabaiga“, yra milžiniškas iššūkis. Visgi, šiandien buvęs krepšininkas teigia jaučiantis palengvėjimą, nes sprendimas leido išvengti dar rimtesnių sveikatos problemų ateityje.
Nauja rolė: nuo žaidėjo marškinėlių iki vadovo kostiumo
Baigus karjerą, Renaldas Seibutis nepasitraukė nuo krepšinio toli. Jis grįžo į savo gimtąjį miestą – Palangą, kurioje ėmėsi visiškai naujos veiklos. Tapęs krepšinio klubo „Palangos Olimpas“ vadovu, jis susidūrė su realybe, kuri žaidėjams dažnai lieka nematoma. Jei krepšininkui tereikia rūpintis savo forma, treniruotėmis ir poilsiu, tai klubo vadovas turi aprėpti viską – nuo biudžeto formavimo ir rėmėjų paieškos iki žaidėjų buities ir logistikos.
Šis perėjimas pareikalavo naujų įgūdžių:
- Strateginis mąstymas: Reikia planuoti ne vienas rungtynes į priekį, o visą sezoną ar net kelerius metus.
- Komunikacija: Derybos su agentais, rėmėjais ir savivaldybės atstovais tapo kasdienybe.
- Kantrybė: Vadovaujant tenka spręsti problemas, kurios nepriklauso tik nuo tavęs paties, skirtingai nei metimas į krepšį.
Seibutis atvirauja, kad pradžia buvo chaotiška. Teko mokytis „eigoje“, klysti ir taisyti klaidas. Tačiau tas pats užsispyrimas, kuris padėjo jam tapti elitiniu gynėju, dabar padeda ir vadyboje. Jo tikslas – sukurti Palangoje stabilią, konkurencingą krepšinio organizaciją, kuri taptų tramplynu jauniems talentams.
Psichologiniai pokyčiai ir adrenalino trūkumas
Viena dažniausiai pasitaikančių problemų buvusiems sportininkams – tapatybės krizė. Kas aš esu, jei ne krepšininkas? Renaldas pripažįsta, kad pirmieji mėnesiai be griežto režimo buvo keisti. Nebereikėjo keltis konkrečiu laiku, važiuoti į treniruotę, klausytis trenerio nurodymų. Atsirado laisvė, kurią reikėjo išmokti valdyti.
Didžiausias trūkumas – varžybų adrenalinas. Emocija, kurią patiri, kai pilna arena skanduoja tavo vardą arba kai pataikai lemiamą metimą, yra sunkiai pakeičiama bet kokia kita veikla gyvenime. Seibutis neslepia, kad stebint rungtynes iš šono, kartais vis dar suvirpa širdis ir norisi išbėgti į aikštelę, ypač matant buvusius komandos draugus rinktinėje ar Eurolygoje.
Tačiau šį trūkumą kompensuoja ramybė ir galimybė daugiau laiko praleisti su šeima. Būdamas profesionaliu krepšininku, jis praleisdavo daugybę svarbių šeimos švenčių, gimtadienių ir tiesiog savaitgalių. Dabar jis gali būti pilnavertis tėtis ir vyras, dalyvauti vaikų auginime ir mėgautis paprastais gyvenimo malonumais, kurie anksčiau buvo prabanga.
Lietuvos rinktinės prisiminimai ir „auksinė“ karta
Kalbėdamas apie savo karjerą, Renaldas Seibutis negali nepaminėti Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės. Jis buvo svarbi dalis tos kartos, kuri 2010 metais pasaulio čempionate Turkijoje iškovojo bronzą, o vėliau – du Europos čempionato sidabro medalius (2013 ir 2015 m.).
Kuo ypatinga buvo ta rinktinė?
Pasak Renaldo, didžiausia tos komandos stiprybė buvo ne individualus meistriškumas, o neįtikėtinas vieningumas ir „alkis“. Tai buvo žaidėjai, kurie aikštelėje negailėjo savęs:
- Linas Kleiza: Lyderis, galėjęs patraukti komandą sunkiausiais momentais.
- Mantas Kalnietis: Įžaidėjas, su kuriuo Renaldas jautėsi itin užtikrintai.
- Jonas Mačiulis ir Paulius Jankūnas: Kovotojai, kurie užtikrindavo fiziškumą.
Seibutis pabrėžia, kad ryšys su buvusiais komandos draugais išlikęs iki šiol. Nors visi pasuko skirtingais keliais – vieni į verslą, kiti į trenerių štabus, treti į krepšinio funkcionierių postus – susitikus visada yra apie ką pasikalbėti. Būtent rinktinės laikotarpį jis įvardija kaip emociškai stipriausią karjeros dalį, kurios ilgesys išlieka didžiausias.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Krepšinio gerbėjams dažnai kyla įvairių klausimų apie Renaldo Seibučio dabartinę veiklą ir praeities sprendimus. Štai atsakymai į pačius populiariausius klausimus:
Kada tiksliai Renaldas Seibutis baigė profesionalo karjerą?
Nors paskutines rungtynes jis sužaidė 2019 metais, oficialiai apie karjeros pabaigą buvo paskelbta vėliau, po nesėkmingų bandymų išsigydyti nugaros traumą. Galutinai taškas padėtas 2021 metais.
Ką šiuo metu veikia Renaldas Seibutis?
Šiuo metu jis yra „Palangos Olimpo“ krepšinio klubo vadovas. Jis atsakingas už klubo vadybą, komandos komplektaciją ir strateginį vystymąsi.
Ar Renaldas planuoja tapti krepšinio treneriu?
Kol kas Renaldas save realizuoja vadyboje. Nors turi didžiulį žinių bagažą, kurį galėtų perduoti žaidėjams, trenerio darbas reikalauja specifinio pasirengimo ir dar didesnio laiko atsidavimo, todėl šiuo metu prioritetas yra organizacinė veikla.
Koks buvo įsimintiniausias karjeros momentas?
Vienas ryškiausių momentų – 2010 m. Pasaulio čempionato bronzos medaliai. Taip pat labai svarbūs titulai laimėti su Vilniaus „Rytu“ bei Kauno „Žalgiriu“, atstovaujant stipriausiems Lietuvos klubams.
Patarimai jaunajai krepšininkų kartai
Žvelgdamas į dabartinį jaunimą iš klubo vadovo perspektyvos, Renaldas Seibutis pastebi pasikeitusį požiūrį į sportą ir darbą. Jaunieji žaidėjai turi nepalyginamai geresnes sąlygas tobulėti nei jo karta: modernios arenos, pažangi medicina, individualūs treneriai ir prieinama informacija. Tačiau jis pabrėžia, kad technologijos ir sąlygos niekada nepakeis pagrindinio elemento – darbo etikos.
Seibutis akcentuoja, kad talentas yra tik maža sėkmės dalis. Jo patarimas jauniems žaidėjams paprastas, bet fundamentalus: mylėti krepšinį, o ne save krepšinyje. Svarbu suprasti, kad karjera yra trapi – viena trauma gali viską pakeisti, todėl būtina investuoti ne tik į savo kūną, bet ir į protą, išsilavinimą bei asmenybės vystymąsi. Būtent universalumas ir gebėjimas adaptuotis padeda ne tik aikštelėje, bet ir, kaip rodo paties Renaldo pavyzdys, gyvenime po krepšinio.
