Šiandien gyvename laikotarpiu, kurį daugelis istorikų ir futurologų vadina beprecedenčiu žmonijos istorijoje. Technologinis progresas, kuris anksčiau vykdavo dešimtmečiais ar net šimtmečiais, dabar matuojamas mėnesiais ar savaitėmis. Nuo dirbtinio intelekto šuolių iki genų inžinerijos laimėjimų – mes stovime ant slenksčio, už kurio pasaulis gali pasikeisti neatpažįstamai. Tačiau, nepaisant akivaizdžios pažangos, ekspertų bendruomenė nėra vieninga vertindama šių pokyčių pasekmes. Diskusijos vis dažniau primena ne mokslines konferencijas, o filosofinius ginčus apie žmogaus prigimtį, laisvę ir išlikimą. Vieni piešia utopinį vaizdą, kuriame technologijos išsprendžia visas ligas ir skurdą, kiti gi įspėja apie galimą civilizacijos saulėlydį ar net visišką žmonijos, kaip dominuojančios rūšies, išnykimą.
Dirbtinis intelektas: didžiausia viltis ar egzistencinė grėsmė?
Bene ryškiausiai nuomonės išsiskiria kalbant apie dirbtinį intelektą (DI). Tai nebėra tik mokslinės fantastikos tema – tai realybė, keičianti ekonomiką ir socialinius santykius. Optimistai, tokie kaip Ray Kurzweil ar kai kurie Silicio slėnio lyderiai, teigia, kad DI yra raktas į „superobilumą”. Jų vizijoje, išmanieji algoritmai padės mums:
- Sukurti vaistus nuo vėžio ir kitų nepagydomų ligų per rekordiškai trumpą laiką.
- Optimizuoti energetikos tinklus, kad būtų sustabdytas klimato atšilimas.
- Panaikinti kalbos barjerus ir suvienyti žmoniją per momentinį vertimą.
- Automatizuoti rutininius darbus, paliekant žmonėms erdvės kūrybai ir savirealizacijai.
Tačiau skeptikų ir atsargiųjų stovykla yra ne mažiau garsi ir gausi. Žinomi mąstytojai ir technologijų etikos specialistai pabrėžia, kad DI kelia rizikas, kurių mes dar net nemokame tinkamai įvertinti. Pagrindinė problema, kurią jie išskiria, yra vadinamoji „derinimo problema” (angl. alignment problem) – kaip užtikrinti, kad superintelekto tikslai sutaptų su žmonijos vertybėmis? Jei sistema, sukurta optimizuoti popieriaus gamybą, nuspręs, kad efektyviausias būdas tai padaryti yra paversti visą biomasę (įskaitant žmones) į žaliavą, pasekmės bus katastrofiškos.
Be to, ekspertai nerimauja dėl:
- Algoritminio šališkumo: DI sistemos gali įtvirtinti ir sustiprinti esamą socialinę nelygybę ir diskriminaciją.
- Autonominių ginklų: Karai, kuriuose sprendimus žudyti priima ne žmonės, o algoritmai.
- Dezinformacijos cunamio: Gebėjimas generuoti įtikinamą tekstą, vaizdą ir garsą gali sugriauti pasitikėjimą informacija ir demokratiniais procesais.
Biotechnologijos ir transhumanizmas: kas yra žmogus?
Kita sritis, kurioje nuomonės kardinaliai skiriasi, yra biotechnologijos ir žmogaus tobulinimas. CRISPR genų redagavimo technologija atvėrė Pandoros skrynią. Viena vertus, tai suteikia galimybę išnaikinti paveldimas ligas dar embriono stadijoje. Ekspertai, palaikantys transhumanizmo idėjas, teigia, kad mes turime moralinę pareigą naudoti technologijas tam, kad pagerintumėme žmogaus fizines ir kognityvines savybes. Jų nuomone, natūrali evoliucija yra per lėta ir žiauri, todėl technologinis įsikišimas yra logiškas kitas žingsnis.
Priešingoje barikadų pusėje esantys bioetikos specialistai įspėja apie „dizainerių kūdikių” eros pavojus. Jei tik turtingieji galės sau leisti „patobulinti” savo vaikus (suteikti jiems aukštesnį intelektą, geresnę sveikatą ar fizinę ištvermę), visuomenė gali skilti į dvi biologines klases. Tai sukurtų nelygybę, kuri būtų ne tik ekonominė, bet ir užkoduota DNR lygmeniu.
Be to, kyla klausimas dėl smegenų ir kompiuterio sąsajų (pvz., „Neuralink”). Nors jos žada padėti paralyžiuotiems žmonėms ar gydyti neurologines ligas, kritikai baiminasi, kad tiesioginis smegenų prijungimas prie interneto gali atverti kelią „smegenų nulaužimui” (angl. brain hacking) ir visiškai panaikinti minčių privatumą.
Darbo rinkos ateitis: visuotinė gerovė ar „nenaudingų žmonių” klasė?
Ekonomistų nuomonės apie tai, kaip technologijos paveiks darbo rinką, taip pat smarkiai skiriasi. Istoriškai technologinės revoliucijos visada sukurdavo daugiau darbo vietų nei sunaikindavo. Tačiau dalis ekspertų mano, kad šį kartą viskas gali būti kitaip. Dirbtinis intelektas kėsinasi ne tik į fizinį darbą (robotai gamyklose), bet ir į kognityvinį darbą (programuotojai, teisininkai, rašytojai, finansų analitikai).
Galimi scenarijai
Yra trys pagrindiniai ateities darbo rinkos scenarijai, apie kuriuos diskutuoja ekspertai:
- Papildymo scenarijus: Technologijos ne pakeičia žmones, o juos papildo, leisdamos dirbti produktyviau ir uždirbti daugiau. Atsiranda naujos profesijos, kurių dabar net neįsivaizduojame.
- Pakeitimo scenarijus: Didelė dalis žmonių tampa nekonkurencingi prieš algoritmus. Tai veda prie masinio nedarbo ir būtinybės įvesti Bazines universalias pajamas (BUP), kad būtų išlaikyta socialinė tvarka.
- Poliarizacijos scenarijus: Išlieka tik labai aukštos kvalifikacijos darbai ir labai žemos kvalifikacijos paslaugų sferos darbai (kurių robotizuoti neapsimoka), o vidurinioji klasė nyksta.
Ši nežinomybė kelia didelę įtampą švietimo sistemoje. Niekas tiksliai nežino, ko mokyti vaikus šiandien, kad jie būtų reikalingi darbo rinkoje po 20 metų. Daugelis ekspertų sutaria tik dėl vieno – svarbiausiu įgūdžiu taps gebėjimas greitai persikvalifikuoti ir mokytis visą gyvenimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Technologijų ateitis yra sudėtinga tema, todėl natūralu, kad visuomenei kyla daug klausimų. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių klausimų ir ekspertų atsakymų apibendrinimai.
1. Kada dirbtinis intelektas taps protingesnis už žmogų?
Nors tikslios datos niekas nežino, prognozės svyruoja. Vieni ekspertai mano, kad tai gali įvykti jau artimiausią dešimtmetį (iki 2030-2035 m.), kiti teigia, kad bendrasis dirbtinis intelektas (AGI) yra dar labai toli ir gali prireikti pusšimčio metų ar daugiau. Svarbu suprasti, kad „protingumas” yra sunkiai apibrėžiamas terminas – skaičiavimo galia nebūtinai reiškia sąmoningumą.
2. Ar robotai atims mano darbą?
Tai priklauso nuo jūsų profesijos. Rutininiai, pasikartojantys darbai (tiek fiziniai, tiek protiniai) yra didžiausioje rizikoje. Tačiau darbai, reikalaujantys empatijos, sudėtingo strateginio mąstymo, kūrybiškumo ir netikėtų problemų sprendimo, dar ilgai išliks žmonių rankose. Labiau tikėtina ne tai, kad robotas atims jūsų darbą, o tai, kad jūsų darbą atims žmogus, kuris moka naudotis DI įrankiais.
3. Ar technologijos padės išspręsti klimato kaitą?
Technologijos yra būtinas įrankis kovoje su klimato kaita (atsinaujinanti energetika, anglies dioksido surinkimas, išmanieji tinklai), tačiau ekspertai pabrėžia, kad vien technologijų neužteks. Reikalingi politiniai sprendimai ir visuomenės elgsenos pokyčiai. Pasikliauti vien „technologiniu stebuklu” ateityje yra pavojinga strategija.
4. Kas yra technologinis singuliarumas?
Tai hipotetinis ateities taškas, kai technologinis augimas taps nevaldomas ir negrįžtamas, o tai lems nenuspėjamus pokyčius žmonijos civilizacijoje. Dažniausiai tai siejama su momento, kai sukuriamas superintelektas, kuris pats save tobulina greičiau nei žmonės gali suprasti.
Asmeninė atsakomybė ir pasirengimas pokyčiams
Nepaisant to, kokį scenarijų – optimistinį ar pesimistinį – palaiko ekspertai, viena tiesa išlieka nepajudinama: laukti ir nieko nedaryti nėra išeitis. Technologinis determinizmas, idėja, kad technologija vystosi savaime ir mes esame tik pasyvūs stebėtojai, yra klaidingas požiūris. Technologijas kuria žmonės, ir būtent visuomenė, per savo pasirinkimus, vartojimą ir politinę valią, gali daryti įtaką tam, kokia kryptimi jos vystysis.
Kiekvienam individui šioje kintančioje realybėje svarbiausia ugdyti savybes, kurių mašinos dar ilgai negalės imituoti. Tai kritinis mąstymas, leidžiantis atsirinkti tiesą informacijos triukšme, emocinis intelektas, būtinas bendradarbiavimui ir vadovavimui, bei kognityvinis lankstumas. Ateitis priklausys ne tiems, kurie moka daugiausiai faktų, bet tiems, kurie geba jungti skirtingų disciplinų žinias ir matyti bendrą vaizdą ten, kur algoritmas mato tik duomenų eilutes.
Mes taip pat turime aktyviau dalyvauti diskusijose apie technologijų reguliavimą. Duomenų privatumas, algoritmų skaidrumas ir etinis dirbtinio intelekto naudojimas nėra tik techniniai klausimai – tai fundamentalūs žmogaus teisių klausimai. Ateitis nėra nulemta iš anksto; ji yra nuolatinis derybų procesas tarp to, kas įmanoma technologiškai, ir to, kas priimtina žmogiškai. Todėl ekspertų nuomonių išsiskyrimas neturėtų mūsų gąsdinti. Priešingai – tai ženklas, kad vis dar turime pasirinkimą ir galime patys formuoti rytojų, užuot aklai į jį žengę.
