Lietuvos švietimo sistema pastarąjį dešimtmetį primena statybų aikštelę, kurioje brėžiniai keičiami kas pusmetį, o darbininkai nuolat rotuojami arba išeina streikuoti. Nors politinės partijos prieš kiekvienus rinkimus deklaruoja, kad švietimas yra valstybės prioritetas, realybė mokyklose dažnai prasilenkia su skambiais šūkiais. Diskusijose apie tai, ko iš tiesų reikia mūsų mokykloms, vis dažniau pasigirsta ekspertų balsai, kurie ragina stabdyti nesibaigiančias reformas ir atsigręžti į pamatinius dalykus. Vienas iš tokių balsų – profesorius Vytautas Butkus, kuris savo naujausiose įžvalgose griežtai, bet teisingai diagnozavo didžiausias sistemos žaizdas. Jo nuomone, problema slypi ne tik finansavimo eilutėse, bet ir kur kas gilesniuose, vertybiniuose bei vadybiniuose sluoksniuose, kurių ignoravimas veda į aklavietę.
Stabilumo ir tęstinumo trūkumas
Viena pagrindinių profesoriaus V. Butkaus įvardytų problemų – lėtinis stabilumo stygius. Lietuvos švietimo bendruomenė gyvena nuolatinio „gaisrų gesinimo“ režimu. Kiekviena nauja valdžia atneša savo viziją, kuri dažnai paneigia prieš tai buvusią, todėl mokytojai ir mokyklų vadovai jaučiasi tarsi eksperimentiniai triušiai. Profesorius pabrėžia, kad švietimas yra konservatyvi sritis gerąja to žodžio prasme – rezultatams pamatyti reikia ne ketverių metų kadencijos, o dešimtmečio.
Nuolatinė kaita pasireiškia įvairiomis formomis:
- Programų kaita: Atnaujintos bendrojo ugdymo programos įvedamos skubotai, nespėjus paruošti kokybiškų vadovėlių ir metodinės medžiagos.
- Egzaminų tvarkos pokyčiai: Tarpiniai patikrinimai, vienuoliktokų egzaminavimas ir nuolat kintanti vertinimo sistema kelia didžiulį stresą ne tik mokiniams, bet ir pedagogams, kurie nebežino, kam ruošti savo auklėtinius.
- Tinklo pertvarka: Mažų mokyklų uždarymas ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, nors ir turinti gerų ketinimų, dažnai vykdoma mechaniškai, neatsižvelgiant į vietos bendruomenių specifiką.
Pasak eksperto, mokykloms labiausiai trūksta ramybės periodo, kurio metu būtų galima įtvirtinti esamus pokyčius, o ne vytis naujas biurokratines užgaidas.
Mokytojo autoriteto krizė ir emocinis klimatas
Nors viešojoje erdvėje dažniausiai kalbama apie mokytojų atlyginimus, V. Butkus akcentuoja, kad pinigai yra tik viena medalio pusė. Didžiausias deficitas švietimo sistemoje – tai pagarba ir pasitikėjimas mokytoju. Pedagogo profesijos prestižas negali būti sukuriamas vien ministerijos nutarimais; tai visuomenės brandos rodiklis.
Šiuolaikinis mokytojas susiduria su milžinišku spaudimu iš trijų pusių: administracijos, reikalaujančios ataskaitų; tėvų, kurie dažnai perkelia atsakomybę už vaiko auklėjimą mokyklai; ir pačių mokinių, kurių motyvacija mokytis mažėja. Profesorius atkreipia dėmesį į šiuos aspektus:
- Biurokratinė našta: Mokytojai vis dar priversti pildyti daugybę dokumentų, kurie atima laiką iš tiesioginio darbo su mokiniais ir pasiruošimo pamokoms.
- Teisių ir pareigų disbalansas: Mokiniai puikiai žino savo teises, tačiau dažnai pamiršta pareigas, o mokytojas lieka be svertų valdyti klasę, bijodamas skundų ar viešo pasmerkimo.
- Emocinis perdegimas: Dėl nuolatinės įtampos ir didelių klasių mokytojai vis dažniau palieka mokyklas ne dėl algos, o dėl nepakeliamos psichologinės būsenos.
Įtraukusis ugdymas: idėja prieš realybę
Viena aštriausių temų, kurią palietė profesorius Vytautas Butkus, yra visuotinis įtraukusis ugdymas. Nuo 2024 metų visos bendrojo lavinimo mokyklos turi būti pasirengusios priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais. Profesorius pabrėžia, kad pati idėja yra humaniška ir vakarietiška, tačiau jos įgyvendinimas Lietuvoje vyksta „vežimą statant prieš arklį“.
Didžiausia grėsmė, anot eksperto, yra ta, kad mokyklos verčiamos atsiverti specialiųjų poreikių vaikams, neturėdamos tam reikiamos infrastruktūros ir specialistų. Trūksta:
- Mokytojų padėjėjų: Jų poreikis yra kritinis, tačiau finansavimas dažnai perkeliamas ant savivaldybių pečių, kurios tam neturi lėšų.
- Specialiųjų pedagogų ir psichologų: Regionuose rasti logopedą ar psichologą yra beveik neįmanoma misija.
- Pedagogų kompetencijų: Dalykininkai, dešimtmečius dirbę pagal standartines programas, nėra apmokyti dirbti su autizmo spektro sutrikimų ar elgesio problemų turinčiais vaikais, todėl kyla chaosas klasėse.
Jei šie iššūkiai nebus sprendžiami sistemiškai, o ne tik deklaratyviai, nukentės tiek specialiųjų poreikių vaikai, tiek likusi klasės dalis, kuriai mokytojas fiziškai nebespės skirti dėmesio.
Regioninė atskirtis ir kokybės žirklės
Dar viena V. Butkaus įvardyta problema – vis didėjanti praraja tarp didmiesčių ir regionų mokyklų. Lietuva yra per maža valstybė, kad galėtų sau leisti tokią didelę švietimo kokybės diferenciaciją. Nacionalinių egzaminų rezultatai rodo, kad mokinio sėkmė vis labiau priklauso nuo jo gyvenamosios vietos ir tėvų socialinio statuso.
Profesorius kritikuoja požiūrį, kad paprastas mokyklų stambinimas išspręs kokybės problemas. Nors brangu išlaikyti pustuštes mokyklas kaimuose, tačiau jų uždarymas be adekvačios pavėžėjimo sistemos ir popamokinės veiklos užtikrinimo tik dar labiau didina socialinę atskirtį. Regionuose trūksta ne tik modernių laboratorijų, bet ir jaunų specialistų, kurie nevažiuoja dirbti į provinciją dėl nepatrauklių socialinių garantijų ir karjeros perspektyvų nebuvimo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar privačios mokyklos yra vienintelė išeitis siekiant kokybiško išsilavinimo?
Ne, profesorius V. Butkus pabrėžia, kad Lietuvoje yra daugybė stiprių valstybinių mokyklų ir gimnazijų. Privačios mokyklos dažnai siūlo geresnes sąlygas ir mažesnes klases, tačiau tai nereiškia, kad valstybinis sektorius negali užtikrinti aukštų akademinių pasiekimų. Problema yra ne sektoriaus nuosavybės forma, o netolygus kokybės pasiskirstymas.
Kodėl mokytojai priešinasi atnaujintoms ugdymo programoms?
Pasipriešinimas kyla ne dėl paties turinio atnaujinimo būtinybės (kurią supranta dauguma pedagogų), bet dėl chaotiško proceso. Mokytojai piktinasi, kad programos „nuleidžiamos iš viršaus“ be tinkamo pasiruošimo, be vadovėlių ir be aiškių vertinimo gairių, paliekant juos nežinioje prieš rugsėjo 1-ąją.
Ką tėvai gali padaryti, kad pagerintų situaciją?
Svarbiausia – bendradarbiauti, o ne konfrontuoti. Tėvai turėtų palaikyti mokytojų autoritetą vaiko akyse ir domėtis ne tik vaiko pažymiais, bet ir emocine būsena bei elgesiu. Konstruktyvus dialogas su mokyklos bendruomene yra daug veiksmingesnis nei skundai ministerijai.
Ar tarpiniai patikrinimai bus naikinami?
Kol kas sistema yra koreguojama, bet ne naikinama. Profesoriaus nuomone, pati idėja skaidyti krūvį yra logiška, tačiau pirmasis bandymas parodė, kad techninis ir turinio pasirengimas buvo apgailėtinas. Tikėtina, kad tvarka keisis, siekiant sumažinti stresą mokiniams.
Ilgalaikė vizija ir susitarimo būtinybė
Analizuojant profesoriaus Vytauto Butkaus įžvalgas, tampa akivaizdu, kad kosmetiniai remontai Lietuvos švietimo sistemoje nebepadės. Reikalingas ne eilinė reforma, o fundamentalus požiūrio keitimas. Tai prasideda nuo Nacionalinio susitarimo dėl švietimo realaus, o ne popierinio įgyvendinimo. Partijos privalo sutarti dėl nekintamų krypčių bent dešimčiai metų į priekį, kad pasikeitus ministrui, mokyklos direktoriui nereikėtų iš naujo perrašinėti strateginių planų.
Be to, būtina investuoti į vadovų lyderystę. Stiprus, savarankiškas ir bendruomenės pasitikėjimą turintis mokyklos vadovas gali sukurti oazę net ir esant netobulai sistemai. Tačiau tam jam reikia suteikti realią autonomiją ir įrankius formuoti savo komandą bei valdyti biudžetą. Galiausiai, švietimo sistema turi tarnauti ne reitingams ar egzaminų statistikai, o jauno žmogaus asmenybės auginimui. Kol matuosime sėkmę tik šimtukais, pamiršdami emocinį saugumą ir kūrybiškumą, tol minėtos problemos išliks aktualios, nepriklausomai nuo to, kas sėdės ministerijoje.
